IZRAELIO  KARIUOMENĖ  IŠ  ARČIAU

Lietuvos gynybos ministro patarėjo Prof. Valdo Rakučio
2016 12 08  pranešimas Kauno įgulos karininkų Ramovėje, Pasisakymai

Pranešimas

      Ši mūsų delegacijos kelionė buvo kelionė į šalį, apie kurią labai mažai žinojau, tačiau ir pats Lietuvos kariuomenės vado vizitas joje buvo pirmasis per visą istoriją. Mūsų įsivaizdavimas apie standartus, apie ribas, apie Tėvynės meilę pasirodo iškreiptas, pamačius kaip gyvena Izraelio žmonės. Kelionė buvo ilgai planuota, bet iš tikrųjų važiavau nepasiruošęs tokiems įspūdžiams. Kelionės tikslas daugiau pažintinis.
      Didžiausias atradimas – Izraelis yra rimtas, konkretus, neabejotinas Lietuvos sąjungininkas. Buvo akivaizdu, kad tai draugiška tauta, kuri žino apie mus. Iš tikrųjų turime labai stiprų ryšį su Izraeliu. Viskas primena keliones į Jungtines Amerikos valstijas, kur sutikdavome daug 1944 metų išeivių, tarp kurių ir lietuviškai mokančių. Lygiai tokie pat Izraelyje. Yra lietuviškai mokančių, kiti nemoka, bet turi sentimentų. Pačioje aukščiausioje valstybės valdymo grandinėje yra daug litvakų, t.y. kadaise buvusios bendros Lietuvos–Baltarusijos žydų. Jie įvairiais būdais ten patekę, dažnai jų istorijos niūrios ir liūdnos, tai konclagerių vaikai. Visur jie rodė palankumą.
      Izraelio valstybė labai maža. Ne tiek geografiškai, kiek fiziškai gyventi tinkančios žemės bus mažiau nei Lietuvoje. Gamta skirstoma į dvi dalis: subtropikai, o į pietus nuo jų – dykuma, kurią didelėmis pastangomis bandoma civilizuoti dedant vamzdynus, gėlinant vandenį. Mūsų vizitas sutapo su gaisrais, kuriuos kaip teigiama sukėlė arabai, naikindami visas tas milžiniškas pastangas. Taigi net ir toje teritorijoje yra daug „salų“, kurias sunku apibūdinti, ar tai rezervatai, ar žemės gabaliukai, kur gyvena žmonės, visiškai priešiški bendrai valstybei, nors yra jos piliečiai. Važiavome į visas puses po 7–8 valandas iki pat Golano aukštumų, kurias Izraelis laiko savo dalimi, o pasaulis – okupuotomis. Todėl teritorinis valstybės didumas labai savotiškas. Yra vidinės sienos, jos yra visur tarp žmonių, jos yra nesuvokiamos mūsų protams, kaip gyvendami šalia, žmonės gali šitaip būti toli vieni nuo kitų.
      Pasienyje su Egiptu yra Gazos ruožas, kur apie 41 km ilgio bei nuo 6 iki 12 km pločio teritorijoje gyvena arti 2 mln žmonių. Jie yra iš visų pusių izoliuoti. Šiam regionui būdinga žiauri abipusė arabų ir žydų neapykanta. Pasaulyje Izraelio sostine pripažįstamas Tel Avivas, o pačiame Izraelyje – Jeruzalė. Tai esminis skirtumas.  
      Važinėdami susipažinome su Izraelio kariuomene. Kariškiai yra laisvi žmonės, linkę bendrauti. Pastebimas didelis tarnaujančių merginų skaičius. Jos yra vairuotojos, stebėtojos postuose. Atitarnavusieji gali būti vėliau pašaukiami, pvz., kartą per mėnesį. Karo tarnyba yra dalis kasdienio gyvenimo. Tarnauti gali tik tam tikra dalis piliečių, nes žmonės vertinami pagal jų patikimumo lygį. Valstybė yra tautinė, tautinių mažumų teisės įvairuoja priklausomai nuo to, kiek jos lojalios valstybei. Šalyje nėra pabėgėlių, nes imigracinė politika vykdoma labai racionaliai. Kariuomenėje netarnauja arabai (jų yra arti 21% visų piliečių) ir turintieji ryšių su jais, taip pat žydai ortodoksai. Kariuomenės dydį sudaro visi karinio amžiaus piliečiai žydai, t.y. apie 4 milijonus žmonių. Nėra pilnavertis pilietis, kuris nepradėjo karo tarnybos. Sudarytos sąlygos tarnauti net asmenims, turintiems negalią.
      Kariuomenė turi visa, ką tik įmanoma turėti: aviaciją, karo laivyną, artileriją, specialiąsias pajėgas. Karas ten priimamas ne kaip teorinė galimybė, o kaip konkretus reiškinys: viskas gali pasikeisti per kelias minutes. Kolektyviai valdomi kibucai kūrėsi įtvirtinimo vietose ir yra trasi tvirtovės su naujausia apsaugos technika.
      Pramonė yra orientuota į problemų sprendimą, kurių svarbiausios yra gynybinės. Kontrastas su Lietuva – didžiuliai pinigai skiriami moderniai gynybai, nes Izraelyje suvokiama, kad išlaidos dabartinėms technologijoms vėliau grįžta į krašto ekonomiką: „mūsų išbandyta“ – tai tarsi kokybės ženklas. Nepaprastai dideli visame pasaulyje yra karinės Izraelio Oro Erdvės Pramonės (IAI) pasiekimai. Izraelis šiuo metu pirmauja visų tipų bepiločių orlaivių (dronų) gamyboje.
      Antrąją vizito dieną turėjome susitikimą su kariuomenės vadais. Krinta į akis jų laisvumas, visiems žydams būdingas gebėjimas užmegzti kontaktą. Pati tauta labai apsiskaičiusi, protinga, išmananti žmogaus psichologiją. Buvo staigmena, kada pokalbio metu aukštieji karo pareigūnai pajuokaudami staiga perėjo į rusų kalbą tarsi patikrindami, kuri pusė geriau moka. Rusų kalba oficialiai netoleruojama, tačiau vartojama plačiai.
      Antrosios dienos vakare – išvyka į Jeruzalę. Jeruzalė yra ženklinis pasaulio miestas, jam 3000 metų. Jame visos ministerijos, išskyrus krašto apsaugos. Visos užsienio ambasados yra Tel Avive. Jeruzalė tarsi svogūno sluoksniai su savais pasauliais, tai labai patrauklu. Iš krikščioniškų konfesijų vyrauja ortodoksų. Katalikai mažiau pastebimi, laikosi nuomonės, kad nebūtina sureikšminti visas istorines vietas. Religine prasme žmonės vieni kitiems netrukdo, išskyrus krikščionis, tarp kurių būna net muštynių per didžiąsias šventes. Religiniai statiniai, tiek krikščionių, tiek musulmonų, yra centimetrais vieni nuo kitų. Jeruzalėje visur matyti Izraelio policija, čia esama saugių zonų greta nesaugių, tvyro trapi taika. Tačiau šventose vietose galima ramiai jaustis.
      Trečiąją dieną – į šiaurę. Geras įspūdis kontrastuoja su rezervatais. Tel Avivas labai saugus, pasižymi labai mažu alkoholio vartojimu.
      Izraelio gyventojai neturi galimybės savo automobiliu kur nors perkirsti valstybinės sienos ir keliauti, todėl labai vertina juos aplankančiuosius.
      Apibendrinant: pamatėme labai draugišką kraštą, mokantį bendrauti ir prekiauti. Tai labai vakarietiška tauta, kuri paperka savo nuoširdumu. Čia nėra iliuzijų pasaulio, tai geras pavyzdys mums. Mes daug ko bijom, jie ilgai nedvejoja.

Pasisakymai

PRANEŠĖJAS į klausimą apie tai, kuo Izraelį laiko aplinkinės arabų valstybės, atsakė, kad laiko jį okupuotu arabišku kraštu, o ir pati Izraelio valdžia nemananti, kad šis nusistatymas galės kada nors pasikeisti. Per 20 amžių pasaulio istorijos ten nebūta žydų valstybės, bet nuo VII amžiaus būta arabiško valstybingumo. Tai logiška. 

CHAIMAS BARGAMANS papildė pranešimą dviem dalykais.  Pirma jis paklausė Pranešėjo ir klausytojų, ar visiems žinoma, gali ar negali būti Izraelio kariuomenėje karininko komanda kareiviams „Pirmyn!“?  Niekam neatsakius, kad negali, paaiškino: tokios komandos negali būti iš principo. Norint pakelti kareivius į ataką, Izraelio karininko komanda tegali būti tik „Pãskui mane!“
      Kitas papildymas: kaip Izraelio mokyklose auklėjami nedrausmingi mokiniai, nes pagal dabartinę ideologiją Izraelyje irgi mokytojai negali skirti mokiniams žeminančių, diskriminuojančių ar panašių nedemokratiškų bausmių. Išeitis paprasta: baigdamas mokyklą nedrausmingas mokinys rizikuoja gauti gėdingą charakteristiką, kad jis netinkamas tarnauti kariuomenėje! Esama ir atitinkamų paskatinimų: pvz., berniukams – patekti į prestižinius kariuomenės dalinius, mergaitėms – turėti galimybę tarnauti su ginklu.

LETAS PALMAITIS paklausė Pranešėjo apie Izraelio strateginę doktriną: kokia šalis laikoma pagrindiniu pavojingiausiu Izraelio priešu. Pranešėjas konkrečiai neatsakė.
      Be to, ne visai teisinga, neva arabų nuomonė apie žydų valstybės neteisėtumą remiasi chronologija. Toks tegali būti tik europinis ateistinis mąstymas. Islamas neskiria didelio dėmesio tautoms ir teisėms, bet laiko save vienintele tikra religija, o visas tautas su neva jų žemėmis – „nuomininkais“ (beje, tai tiksliai atkartoja dar Psalmę 24:1). Tik tikratikiai nuomojasi savo gyvenamąją žemę teisėtai, kiti yra uzurpatoriai. Juo labiau jei kuriame nors krašte kada nors bent kartą yra buvusi tikra religija (šariato valdžia), musulmono pareiga grąžinti šį kraštą islamui. Todėl kol gyvas islamas, tol jokios musulmonų taikos su Izraeliu negali būti. Karas yra ne tautinis, ne teritorinis, bet religinis.

Į Pradžią