GENETIKA
IR  TAUTOS  KILMĖ

Vilniaus un-to prof. d-ro Kęstučio Kučinsko 2016 05 18 prezentacija Kauno įgulos karininkų Ramovėje, Pastabos

 [Garso įrašas nedarytas, prelegentas tezių nepateikė, skaidrių nepaliko.  Atpasakojama iš atminties pasiremiant ir 2004 metų V. Kučinsko knyga (jo teigimu – pasenusia) „Genomo įvairovė: Lietuviai Europoje“  bei internetu prieinamais resursais. 
Čia pateikiamas tik primityvus atpasakojimas. Genetikos mokslo sudėtingumą parodo iliustracijos iš 2004 m. leidinio.
Turintiems išsilavinimą gamtos ar tiksliųjų mokslų srityje ši prezentacija padės toliau gilintis specialiuose resursuose]

      Prof. d-ras akad. Vaidutis Kučinskas yra Lietuvos genetikos mokslui atstovaujantis pasaulinio garso šiuolaikinės genetikos specialistas. Jis yra laikomas ir Lietuvos mokslinės genetikos pradininku.
       Originali prezentacija buvo pateikta dviem dalimis. Pirmojoje aiškinti pamatiniai genetikos terminai bei paveldėjimo esmė. Antrojoje išdėstytos dabartinių tyrimų išvados dėl lietuvių ir kitų Europos tautų genetinių savybių.

PIRMOJI DALIS
Genas, genomas, chromosoma ir genetinė informacija

       Genas yra pagrindinis peveldėjimo informacijos vienetas, glūdintis susuktos dvigubos spiralės pavidalo DNR (nukleotidinėje deoksiribonukleorūgšties) molekulėje, esančioje beveik kiekvienoje organizmo ląstelėje. Kiekvienas genas turi informaciją apie baltyminių aminorūgščių molekulinių variacijų jungimosi seką arba apie ribonukleorūgšties makromolekulę, t.y. apie vienos baltymo molekulės ar ribonukleorūgšties (RNR) molekulės struktūrą. Visoje DNR molekulėje išdėstyta daugybė genų, sudarančių informaciją apie biologinės rūšies organizmo ląsteles. DNR informacija skirstoma į genus koduojančiąją ir dažniausiai nekoduojančiąją. Visas genų informacijos rinkinys vadinamas genomu, kuris kiekvienai rūšiai yra unikalus, apibūdinantis jo vad. genotipą.

           
       Ląstelėje esanti genomo molekulė vadinama chromosoma. Sudėtingų organizmų molekulėje (vad. eukariotinėje), turinčioje branduolį, genomas yra ląstelės branduolyje (pas žmogų – 99,9995 % genomo) ir ląstelės citoplazmoje migruojančiose mitochondrijose (organoiduose, kurie generuoja elektrinį potencialą oksiduodami organinius junginius – 0,0005 % genomo). Branduolio genome glūdi visa pagrindinė informacija apie organizmo sandarą. Kiekvienoje branduolinėje žmogaus ląstelėje yra po 23 poras linijinių chromosomų – tokio tipo ląstelės yra diploidinės. Didžiąją branduolio DNR dalį sudaro nekoduojančioji DNR (pasikartojančios ir kitos nukleoidų sekos). 93 % metochondrijų DNR (mtDNR) dalį sudaro koduojančioji DNR. Žmogaus organizmo branduolio genomą sudaro iki 35000 genų, metochondrijų genomą – 37 genai.
       DNR kodavimas užtikrina jos atgaminimą padvejinant, arba replikaciją, kada per motininės ląstelės dalijimąsi dukterinės ląstelės gauna po vieną kopiją motininės DNR, identišką motininei. Tai užtikrina genetinės informacijos perdavimą. Kad kiekviena nauja karta neturėtų ir padvigubinto chromosomų skaičiaus, veikia vad. mejozės procesas, gaminantis haploidines ląsteles, turinčias po vieną chromosomą. Per mejozę tarp homologinių chromosomų vyksta vad. persikryžiavimas: apsikeitimas genais ir genetine medžiaga. Tai yra chromosomų atkarpų rekombinacija.

                 
       Tam tikros to paties geno reprezentacijos vadinamos aleliais, jie lemia alternatyvinius kurio nors požymio vystymosi variantus ir yra vienodose homologinių (panašaus ilgio) chronosomų vietose. Jei diploidinėje ląstelėje esama to paties geno dviejų vienodų alelių, ji yra homozigotinė, o jei du skirtingi – heterozigotinė (zigota yra ląstelė, atsirandanti susiliejus dviem haploidinėms gametoms, t.y. lytinėms ląstelėms). Heterozigotinėse ląstelėse skiriami dominantinis ir recesyvinis alelis. Dominantinis lemia požymio atsiradimą, o recesyvinis – tik jei yra abiejose chromosomose. Aleliai žymimi sutrumpintu geno pavadinimu, rašomu iš didžiosios raidės dominantinio alelio atveju. 

       Reikia atkreipti dėmesį, kad nukleoidų seka užrašyta genetinė informacija yra abstrakčios formulės, kurių negalima laikyti materialiomis.

Paveldėjimo mechanizmas

       Žmogaus chromosomų rinkinys susideda iš 22 somatinų chromosomų ir iš vienos lytinės (X arba Y), t.y. iš 23 chromosomų. Mat somatinės ląstelės branduolyje genetinė informacija sudėta į dvigubą (diploidinį) rinkinį, o lytinės ląstelės – į viengubą (haploidinį) rinkinį. Vienoje branduolio chromosomoje yra viena DNR molekulė. Moters lytinės ląstelės turi vienodus chromosomų rinkinius – 22 autosomas ir X chromosomą), o vyro spermatozoidai taip pat turi 22 autosomas, bet dar arba tą pačią X chromosomą, arba kitokią Y chromosomą. Todėl galų gale turime 24 chromosomas. Visas žmogaus ląstelės branduolio genomo dydis matuojamas 3.2 Gb informacijos, o tai daugiau nei 3 milijardai nukleotidų porų.
       Žmogaus organizme daugiau kaip 35000 genų. Pagal genomų dydį ir genų skaičių tai panašų į pelės organizmą. Baltažiedžio varnėno genomas matuojamas 125 Mb, bet genų yra 31500, kaip pas žindulius. Iš to matyti, kad genomo informacija ir genų skaičius nėra susiję.

       Genetiniu požiūriu žmogaus organizmo ląstelės mtDNR yra labai ekonomiška: nuo vienos mtDNR nurašoma viena DNR grandinė ir susintetinama viena bendra RNR molekulė, kitokių valdymo sekų nėra. Žmogaus mitochondrijų genomo genus pakaitomis koduoja tai viena, tai kita mtDNR grandinė. Tokie genai vadinami sanklotiniais.
       Moters kiaušialąstę apvaisinusi vyro lytinė ląstelė perduoda jai tik savo branduolio haploidinį genomą, bet ne citoplazmos mitchondrijų genomą. Kadangi apvaisintoje kiaušialąstėje lieka tiek jos branduolio genomas, tiek jos mitochondrijų genomai, tai mitochondrijų genomas visada paveldimas tik iš motinos per kiaušialąstės citoplazmą.

         
       Vienintelė genų neturinti mtDNR atkarpa yra vadinamoji D-kilpa. Jos ryšis su didelės įvairovės mtDNR sritimis tarp skirtingų genotipų yra skirtingas. Remiantis mtDNR D-kilpos sekų įvairovės tyrimais, bandoma nustatyti žmonių populiacijos kelius rekonstruojant visą Homo sapiens sapiens kilmę. Tačiau kadangi mtDNR paveldėjimas vyksta tik moteriškąja linija, šio tipo tyrimai atspindi tik moteriškos žmonijos dalies migracijas bei kilmę nuo bendros Ievos. Šitaip žmonijos lopšys nustatytas Centrinėje Afrikoje, o bušmenai pasirodo esą artimiausi dabartinių žmonių protėviams.

ANTROJI DALIS
Migracijos, haplogrupės ir žmonijos protėvynė

       Migracijas liudija archajinių laikų palaikai, iš kurių dantų (geriausiai) bei kaulų imami DNR pavyzdžiai. Nustatyta, kad genotipų skirtingumai atsiranda dėl palyginti greitų mutacijų mtDNR molekulėje ir atsiranda maždaug kartą per 3500 metų. Tai pirmiausiai paskatino etnogenezės tyrimus pagal moteriškąją liniją. Genetinio medžio išsišakojimo taškai, atsirandant naujam genotipui, buvo sužymėti abėcelės raidėmis ir visa didėjanti medžio įvairovė sužymėta formulėmis, atitinkančiomis vadinamas žmogaus haplogrupes (grupes pagal kilmę viena linija, šio atveju – moteriškąja). Archeologiniai duomenys padėjo atlikti chronologinį mutacijų apskaičiavimą, nustatantį, kad pati visų mūsų „prosenelė“ „mitochondrinė Ieva“ gyvenusi Afrikoje maždaug prieš 124000 metų, o jos palikuonys pirmą kartą migravo iš Afrikos maždaug prieš 90000 metų. Populiaru manyti, kad tokių „Ievų“ būta daugiau, tik jų palikuonys išmirė nenugyvenę iki mūsų dienų.

                 
       Šiuo metu yra atlikti atitinkami tyrimai ir pagal vyriškąją liniją nustatant „Y-chromosominį Adomą“ (kaip sakyta, vyras gali perduoti savo Y-chromosomą, kuri paveldimą tik pagal vyrišką liniją). Tam yra apibrėžtos ir atitinkamos haplogrupės. Pirminiai haplogrupių žymėjimai dabar yra pakeisti sustandartintais. Visa žmogaus genomo informacija yra dešifruota 2003 m.

Populiacijos ir jų genotipai

       Populiacinei genetikai aprašyti vartojamos sąvokos yra dydis, santuolų tipai, geografinis pasiskirstymas, mutacijos, migracijos, gamtinė atranka.
       Genotipų pasiskirstymą konkrečioje populiacijoje gali lemti jai būdinga santuokų sistema, kurių paprasčiausia ir svarbiausia yra (tiriamojo geno atžvilgiu) atsitiktinių santuokų sistema. Tuomet tikimybė, kad asmuo susituoks su turinčiuoju tam tikrą genotipą yra lygi šio genotipo dažniui, būdingam tiriamai populiacijai. Santuoka gali būti atsitiktinė vieno genotipo atžvilgiu, bet neatsitiktinė kito atžvilgiu. Tas pats ir su santuokomis tarp turinčiųjų skirtingas kraujo grupes ar fermentų fenotipus, bet taip nebūna odos spalvos, ūgio ar kt. atžvilgiais.

       Genotipų dažniai gali būti apskaičiuojami matematiškai panmiksinių populiacijų atveju, t.y. kai populiacijų kartos nepersidengia (viena karta visiškai pakeičia kitą kartą), santuokos yra atsitiktinės, populiacija yra labai didelė, jos neįtakoja migracija, mutacinis poveikis ignoruojamas, gamtinė atranka neveikia.

      Dabartiniai žmogaus populiacijų migravimo bei etnogenezės tyrimai atliekami komplektiškai, integruojant tiek genetikos, tiek archeologijos, antropologijos, lingvistikos duomenis.

Europos gyventojų genetiniai plotai ir jų menkas ryšys su kalbomis

       Šiuolaikinių Europos gyventojų genetiniai tyrimai leidžia juos suskirstyti į dvi grupes: šiaurinės ir centrinės Europos. Labiausiai išsiskiria dvi Afrikos ir visos kitos Europos populiacijos. Afrikos ir ne Afrikos Europos populiacijų atsiskyrimas pagrindinių komponenčių erdvėje nekelia nuostabos, nes jau remiantis atskirų haplogrupių dažnių analize išaiškėjo, kad šios populiacijos skiriasi. Toks pat rezultatas gautas analizuojant klasikinius genetinius žymenis. Graikija ir Kipras – Viduržemio jūros baseino populiacijos – užima tarpinę padėtį tarp minėtų dviejų skirtingų grupių. Pirmosios ir antrosios pagrindinės komponentės sudaromoje erdvėje išsiskiria ir baskai. Didžiausią įtaką šios populiacijos išsiskyrimui iš bendros populiacijų grupės turėjo 22-osios haplogrupės dažniai. Pastarąją galima priskirti jaunų haplogrupių pogrupiui. Vadinasi, ji turėjo atsirasti (dėl mutacijos) palyginti neseniai ir būtent šiame regione, nes tik čia jai būdingas didelis dažnis. Artimiausi baskų kaimynai pagrindinių komponenčių erdvėje yra ne jos geografiniai kaimynai Pirėnuose, bet populiacijos, gyvenančios Atlanto pakrantėje, priskiriamos keltų ir indoeuropiečių prokalbei, t.y. škotai ir airiai. Uralo kalbų grupei priskiriamos populiacijos taip pat patvirtino vaizdą, gautą analizuojant atskiras haplogrupes. Čia iš bendro konteksto iškrinta vengrai, priklausantys didžiajai indoeuropietiškai kalbančiai grupei, bet ne finougriškai kalbančioms grupėms. Užtat prie pastarųjų tiek pirmosios bei antrosios, tiek ir antrosios bei trečiosios pagrindinės komponentės srityje arčiausi yra indoeuropietiškai (baltiškai) kalbantys lietuviai ir latvai.
       Galbūt tokį populiacijų pasiskirstymą ir susigrupavimą galėjo lemti geografinė populiacijų padėtis Europos žemėlapyje, o ne jų priklausymas vienai ar kitai kalbų grupei. Šia prasme ypač svarbi lietuvių bei latvių padėtis ir šių populiacijų kaimynai pagrindinių komponenčių erdvėje, kurioje atsispindi ne priklausymas kalbų grupei, bet geografinė padėtis.
       Įtaka (skaitinė išraiška) veiksnių, lemiančių Europos populiacijų įvairovę, kuri atsiskleidžia pagrindinių komponenčių erdvėje, įvertinama pagal koeficientus, nustatytus tarp genetinių, geografinių ir kalbinių atstumų. Dižiausia koreliacija yra tarp genetinių ir geografinių atstumų yra didžiausia, bet tarp genetinių ir geografinių – silpna, nors ir patikima. Mat kalbiniai pokyčiai vyksta greičiau nei genetiniai.

Genetinės įvairovės barjerai ir Baltijos regionas

       Ne mažiau svarbu nustatyti Europai būdingus genetinės įvairovės barjerus. Platūs koreliacijų ir dalinių koreliacijų tyrimai neleidžia įvertinti genetinės įvairovės kitimo, būdingo nedideliems atstumams, todėl Europos žemėįlapyje nustatomi genetinės įvairovės gradientų barjerai, t.y. ribos tarp didžiausių genetinės įvairovės skirtumų. 
       Vakarų Europoje galima pastebėti keletą neryškių barjerų, skiriančių baskus nuo kaimynų, vakarinę Angliją nuo rytinės, olandus nuo belgų. Rytuose susidaro du svarbūs barjerai: 1) tarp urališkai kalbančių marių ir altajiškai kalbančių čiuvašų; 2) tarp kartveliškai kalbančių gruzinų ir iraniškai kalbančių osetų, kuriuos skiria ir Kaukazo kalnagūbris.
       Ypač ryškus barjeras Europos viduryje yra Baltijos jūroje prie Gotlando salos ir tarp Suomijos ir Estijos.
       Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad koreliacija tarp genetinių barjerų ir kalbinių skirtumų yra menka. Neturi didelės įtakos ir politiniai bei religiniai skirtumai tarp populiacijų. Genetiniams barjerams kur kas svaresnės yra gamtinės kliūtys (kalnai, vandenys), o tai paaiškėjo jau tiriant Europai būdingąklasikinių genetinių žymenų įvairovę. Taigi geografiniai barjerai turėjo didesnę įtaką formuojantis genetiniams, bet ne kalbiniams barjerams.

           
       Tiriant genetinės įvairovės lūžius pagal haplogrupių dėsnius, didžiausi ištirtų Baltijos jūros regiono populiacijos genetinės įvairovės skirtumai buvo nustatyti tarp vakarų ir rytų populiacijų, o tai tik patvirtina, kad pagrindinis veiksnys, lemiantis Baltijos regiono genetinę įvairovę, yra populiacijų geografinė padėtis.

Lietuvos teritorijos genetinė istorija

     Tyrinėjant Y-chromosomos genominius žymenis nustatyta, kad beveik pusę (45 %) visų lietuvių Y-chromosomų sudaro3-osios haplogrupės chromosomos, rodančios indoeuropiečių įtaką. Kitas reikšmingas lietuvių genetinės įvairovės ypatumas yra 16-oji haplogrupė. Šios Y-chromosomos sudaro 37 % ir yra nulemtos migracijos iš Azijos. Lietuvių populiacijoje nustatyta sumažėjusi 16-osios, bet ne 3-osios haplogrupės mikrosatelitinių haplotipų įvairovė. Tai rodo, kad tam tikra mūsų populiacijos dalis praeityje buvo sumažėjusi. Šį procesą galbūt galima sieti su indoeuropietizavimu ir žemdirbystės plitimu [DĖMESIO! Čia iš tikrųjų kalbama apie laikus, kada Senosios Europos ikiindoeuropietiški lietuvių protėviai dar nebuvo indoeuropiečiai, t.y. jokie lietuviai įprasta prasme – Red.]  Dabartinės 16-osios haplogrupės Y-chromosomos yra kilusios iš nedidelio chromosomų skaičiaus. Tai leidžia daryti išvadą apie populiacijoje pasireiškusį „butelio kaklelio“ (populiacijos kitimą primetant svetimą kalbą) efektą. Tai, kad centrinis haplotipas yra būdingas lietuviams, rodo, kad praeityje įvykęs populiacijos sumažėjimas ir vėliau sekęs spartus populiacijos augimas vyko lietuvių protėviams jau atsiskyrus nuo kitų populiacijų. Tai ir lėmė tik lietuvių populiacijai būdingą Y-chromosomos žymenų įvairovę.

 
       Tiriant lietuvių populiaciją mitochondrinio paveldėjimo srityje, nustatytos 76 polimorfinės vietos, pagal kurias Europoje susidarė 95 haplotipai. Paaiškėjo, kad 32,2 % lietuvių mtDNR sekų yra unikaliosios, t.y. nebūdingos kitoms ištirtoms populiacijoms. Tačiau tai nepatvirtina prielaidos, neva Lietuvos populiacija išsiskiria tarp kitų europinių populiacijų. Unikalios sekos, kurias lemia unikalios mutacijos, yra būdingos ne tik mtDNR, bet ir branduolio DNR sekoms, o tarp jų – ir funkciniu požiūriu svarbioms DNR sekoms. Tai reiškia, kad atskirose populiacijose pasitaiko kurių ne kurių genų mutacijos, neaptinkamos kitose populiacijose. Jei populiacija yra divergavusi pakankamai seniai, jos mtDNR sekos ir turi turėti sukaupusios daugiau naujų mutacijų.

Lietuvių genotipai Lietuvoje

       Dėl mezolito ir neolito laikotarpio pirmiesiems medžiotojamas-rankiotojams priskiriamos kultūros radinių retumo yra sunku tiksliai nustatyti, kada dabartinėje Lietuvos teritorijoje pasirodė baltakalbiai žmonės. Hidronimų tyrinėjimai leidžia manyti, kad prieš 1–2 tūkstantmečius baltakalbės gentys buvo plačiai paplitusios Rytų Europoje tarp Vyslos, Volgos, Okos ir dauguvos upių.
       Nuo neolito laikotarpio Lietuvos teritorijos gyventojų nebepakeitė jokia kita etninė grupė, todėl manoma, kad šiandieninės Lietuvos gyventojai yra išsaugoję savo senųjų protėvių genų fondą. Tačiau genetiniai ir morfologiniai tyrimai rodo, kad lietuvių genų fonde vis dar jaučiama jau išnykusių baltų genčių – prūsų, jotvingių ir kuršių – įtaka.
       Nustatyti didžiausi genetiniai atstumai tarp pietų aukštaičių ir kitų etnolingvistinių Lietuvos grupių.
       Pagal fenetinius atstumus didžiausias skirtumas yra tarp pietų aukštaičių ir žemaičių. Šie atstumai atitinka ir geografinius atstumus tarp šių grupių. Pagal ABO kraujo grupių pasiskirstymą žemaičiai yra homogeniškiausi ir kaip etnolingvistinė grupė, ir kaip regionas. Užtat pagal Rh(D) kraujo faktorių tiek šiaurės vakarų žemaičiai, tiek visi aukštaičiai heterogeniški, tačiau visa žemaičių grupė homogeniška, o aukštaičių – heterogeniška. Tą patį rodo ir genetiniai kraujo tyrimai, o tai patvirtina, kad žemaičiai yra autochtonai, bet aukštaičiai – vėliau atsikraustę rytiniai baltai. Šiaurės žemaičiai, kaip ir Latvijos Kuršo gyventojai, bus perėmę dalį senovės kuršių genų fondo.Pietų aukštaičių duomenys leidžia spėti, kad jie bus perėmę dalį jotvingių genų fondo.

           
       Tačiau pagal mtDNR bei Y-chromosomos genominius žymenis kokių nors esminių skirtumų tarp etnolingvistinių Lietuvos grupių nerasta.

       Lietuvoje ir Rytų Prūsijoje aptinkami du neolito ir žalvario antropologiniai tipai: mezomorfinis mezokraninis klinoprozopinis ir hipermorfinis dolichokraninis klinoprozopinis. Pirmasis tipas artimas Lenkijos rutulinių amforų žiedėjų kultūros žmonėms, Moravijos piltuvėlinių taurių kultūros atstovams, Vokietijos megalitinės kultūros gentims ir Danijos neolito vidurio populiacijai. Toks akivaizdus artimumas vidurio Europos populiacijoms leidžia daryti prielaidą apie pastovią vidurio Europos brachikranų įsrūvą į ikiindoeuropines pietryčio Pabaltijo populiacijas. Antrasis antropologinis tipas (masyvūs archajiški protoeuropoidai), gyvavęs šioje teritorijoje nuo mezolito, pradėjo dominuoti sustiprėjus virvelinės keramikos (ypač laivinių kovos kirvių atmainos) kultūros įtakai. Šis kraniologinis tipas yra artimesnis pietryčių populiacijoms. Todėl manoma, kad pietryčių Pabaltijo indoeuropietizavimui įtakos turėjo du pagrindiniai veiksniai: archemorfiniai žmonės iš antrinės indoeuropiečių protėvynės Europoje ir vietinio analogiško komponento persvara.
       Dviejų tūkstantmečių senumo (geležies amžiaus) antropologinė baltų medžiaga liudija apie įvykusią populiacinę įsrūvą iš rytinės ankstyvųjų baltų gyventos teritorijos, nusitęsusios iki Okos žemupio Tai gali būti Didžiojo tautų kraustymosi pasekmė. Vėlesnėje, maždaug tūkstantmečio senumo (t.y. vėlyvųjų viduramžių) medžiagoje Lietuvoje aiškiai išsiskiria antropologinių kompleksų mozaika.
       1952–1954 m. jungtinė Baltijos ekspedicija nustatė 6 skirtingo paplitimo antropologinius kompleksus. Lietuvoje dominuoja Vidurio Europos kompleksas su neryškia Vakarų Baltijos ir Ilmenio–Dnepro kompleksų priemaiša, bet Estijai būdingi Vakarų ir Rytų Baltijos kompleksai su nedidele Vidurio Europos komplekso priemaiša centrinėje šalies dalyje. Latviai yra tarp lietuvių ir estų: jie priklauso Vakarų Baltijos kompleksui, bet maišymasis su Vidurio Europos kompleksu ryškesnis nei Estijoje.
       Kalbiniai skirtumai yra svarbūs nustatant skirtingų etninių grupių ryšius. Baltų kalbų įtaka Baltijos finų kalboms didesnė nei pastarųjų baltams. Dabartinėje suomių kalboje yra 1,1 % baltiškų žodžių (žemdirbystės terminai, žmonių socialinio ir kultūrinio gyvenimo sferai svarbūs žodžiai, mitologiniai vardai kt.), tačiau šiaurės Lietuvoje nustatyta tik 30 finiškos kilmės toponimų. Kalbiniai duomenys neatskleidžia substrato ir superstrato santykių, tačiau genų mainai vykstant tokiam procesui buvo neišvengiami.

       Y-chromosomos haplogrupių dažnių pasiskirstymas turi Europai būdingus gradientus. 1-osios ir 9-osios Y-chromosomos haplogrupės dažniai formuoja gradientą, einantį iš Europos pietryčių į šiaurės vakarus ir atinkantį gradientą, nustatytą analizuojant klasikinių genetinių žymenų dažnius pagal pirmąją pagrindinę komponentę. 3-osios haplogrupės dažnių analizė taip pat atskleidė gradientą, atitinkantį trečiąją pagrindinę komponentę ir nurodantį Kurganų kultūros plitimą, 16-ai haplogrupei yra būdingas regioninis gradientas, einantis šiaure iš Sibiro į centrinę Rytų Europą.
       Tai, kad Lietuvoje nepavyko nustatyti koreliacijos tarp genetinių atstumų mtDNR ir Y-chromosomos įvairovės, galima paaiškinti skirtinga moteriškos ir vyriškos linijų istorija. Lietuvoje dažniausios 3-osios haplogrupės Y-chromosomos nurodo indoeuropiečių įtaką formuojantis baltams. Kita Lietuvoje paplitusi Y-chromosomų haplogrupė yra 16-oji, dažnai pasitaikanti Šiaurės Uralo urališkai bei altajiškai kalbančiose populiacijose. Ji rodo migracijas iš Azijos. Mažesnė 16-osios haplogrupės Y-chromosomos genetinė įvairovė palyginti su 3-osios haplogrupės Y-chromosomos įvairove tikriausiai yra populiacijos „butelio efekto“ rezultatas vykus indoeuropeizacijai. Dideli skirtumai tarp lietuviams ir estams būdingų Y-chromosomos trumpų tandeminių pasikartojimų haplotipų leidžia manyti, kad arba šių dviejų populiacijųm kilmė skuirtingam, arba jos diferencijavosi dar prieš Rytų Baltijos indoeuropietizavimą.

D-ro Leto Palmaičio pastaba

Dnepro Baltai ir lietuvių-latvių prokalbė

       Prezentacija nedaro ryškaus terminologinio skirtumo tarp etninių ir lingvistinių sąvokų („lietuviais“ vadinami net neindoeuropietiškieji dabartinės Lietuvos gyventojai), o tai silpnina svarbiausią jos vaidmenį šiuose Skaitymuose, būtent:  įrodymo, kad romantikams būdingas lietuvių kalbos senumo hiperbolizavimas (garsiųjų kalbininkų atradimų groteskinis atvaizdas valstiečio galvoje) neturi jokios perspektyvos projekcijoms ir į etnikos senumą. Tarp etnogenezės ir lingvogenezės nėra jokio būtino ryšio. Senovinės gentys ne tik kad maišėsi, bet per ilgesnes bendras migracijas net ir nesimaišydamos be jokių „patriotinių“ skrupulų keisdavo savo kalbas pereidamos nuo vienų prie kitų. Ne vieta kartoti, kad lingvistinis lietuvių kalbos archajiškumas visiškai nereiškia jos chronologinio archajiškumo („rojuj kalbėjo Adoms ir Ieva“), tačiau tikėjimas neva egzistavus lietuvių (juo labiau – baltų) „geltonplaukių, puikių visų“ „ariškai protautei“, neva kalbėjusiai (matyt įsivaizduojama vadovėline-literatūrine) prokalbe, yra vaikiškas absurdas. 
       Vaidutis Kučinskas parodo galimus baltakalbių pralietuvių etnogenezės tarpsnius keliaujant iš Aukštutinės Padneprės į Baltiją, tačiau man asmeniškai abejotina, kad tai buvo Didžiojo tautų kraustymosi rezultatas (suprantant tautų kraustymąsi, kaip azijinių bangų iš Rytų į Vakarus spaudimo pasekmę). Greičiau tai buvo iš pietų migravusių slavų spaudimo rezultatas, be to, šios migracijos vyko sinchroniškai. Tuo metu jokios lietuvių kalbos, kuria dabartiniai lietuviai būtų galėję susikalbėti su anais centriniais baltais, dar nebuvo, greičiau tai lietuvių-latvių-*krievų prokalbė. Kadangi krivičių genties pavadinimas (taip pat ir archeologiniai reliktai – E. Šmidtas) baltiškas, manyčiau, kad artimai giminingi krievai (dabartinėje latvių kalboje – „rusai“) ir lietolatviai pajudėjo nuo Dnepro į šiaurę maždaug kartu, bet VI a. apie Dauguvos aukštupį krievai sustojo bei ten ir pasiliko savo ateities slavizacijai, pralietuviai pasuko į vakarus palei Viliją, o pralatviai pajudėjo toliau palei Dauguvą. Tuo laiku tačiau Baltijos pakrantėsė net iki pat Ingermanlando (pagal M. Gimbutienę) ir net Volchovo (pagal W. Schmidą) jau būta periferinių baltų genčių, kalbiškai artimų praslavams ir būsimiems vakarų baltams (V. Mažiulis, Vl. Toporovas) (apie tai mano dėstyta 2009 m. knygoje Įmintos Tūkstantmečio mįslės, p. 101–108).

Baskai ir Kaukazas

       Baskų paminėjimas galbūt reikalingas paaiškinimo, kad tai kažkoks atsitiktinis aiškiai kaukaziškos kilmės intarpas Pirėnuose, tad jeigu jie genetiškai giminingi škotams ir airiams, būtų be galo įdomu patyrinėti pačių škotų su airiais genetinius santykius su Šiaurės Kaukazo populiacijomis. Kalbant apie Kaukazo kalnagūbrį, kaip genetinės įvairovės barjerą, osetų (osų, osetinų) pavyzdys gruzinų (tiksliau apskritai kartvelų) kontekste vargu ar įdomus. Juk osetai yra ateiviai iranėnai, tuo tarpu galima genetinė kartvelų giminystė su daugybe archajiškiausių Šiaurės Kaukazo autochtonų sudaro svarbią problemą tyrinėjant tiek Kaukazo tautų etnogenezę, tiek jų lingvogenezę.
       Kaukazas apskritai yra vienas iš įdomiausių regionų, kurio mįslės yra neatsiejamos nuo senovės kultūrų raidos. Remdamasis Viač. Ivanovo ir Tamazo Gamkrelidzės hipoteze, kad kartvelų kalbos – indoeuropiečių prokalbės kaukazizacijos rezultatas, pats esu iškėlęs mintį, kad jos galbūt yra tiesiog vienas iš indoeuropiečių prokalbės variantų, tiksliau, varianto reliktų. Mažai kas žino apie kartvelų ir baltų lingvistinius ir tautosakinius paralelizmus, bet kartvelų kalbos turi paralelizmų ir su Uralo kalbomis, o pati urališkoji prokalbė savo ruožtu mįslinga. Dabartiniai suomių mokslininkai anaiptol ne visi kalba apie finougrų kalbas laikydami finų ir ugrų šakas vos ne atskiromis šeimomis. Iš jų būtent prafinų ir prabaltų prokalbės matyt turėjo ypatingus kontaktus jau po hipotetinės Uralo prokalbės kontaktų su indoeuropiečių prokalbe. Jei finougrų prokalbinis bendrumas tikrai tik mokslininkų fikcija, kyla klausimas dėl prafinų susidarymo būtent kontaktų su prabaltais laikotarpiu. 

Suomių „skoliniai“ iš baltų

        Čia Algirdo Skaitymuose jau esu minėjęs vadinamus suomių „skolinius“ iš baltų. Tuo klausimu esu diskutavęs su suomių kalbininkais ir niekas nebandė man prieštarauti. Akivaizdu, kad normalūs žmonės, tik ne įsivaizduojami pitekantropai, negalėtų neturėti savo žodžio dangui pavadinti, arba panorėtų tokį savo žodį keisti svetimu. Suomiai vartoja būtent prabaltišką spindinčio dangaus pavadinimą: taivas < *daiva-s, kažkodėl net su linksnio galūne. Įsidėmėtina, kad vokalizmas čia ne lietuviškas ar latviškas, bet ko gero, periferinis baltiškas (prisiminkim M. Gimbutienės baltus Ingermanlande, kurie galėjo būti tik periferiniai baltai). Estai turi taevas iš senesnio *taivas, irgi ne iš pralietuvių: pralietuvių *deiva-s pas estus būtų tapęs *teevas, nes estai išvertė ei > ē (beje,  suomiai, kaip lietuviai ir latviai, toliau vertė į *ē > ie). Suomiai tad turi būtent archajinį taivas, kuris jokiu būdu nebūtų atsiradęs iš rytų baltų *ei. Plg. dar ai, ne *ei vokalizmą skaitvardyje prūsų ains, bet lietuvių-latvių kitokios balsių kaitos *ei > vien(a)s. Tą patį ai aptinkame (suomių „skolinyje“ iš periferinių baltų?) aina, prūsų ainat ‘visada’. Tačiau tas taivas, taevas – tik labiausiai pritrenkiantis pavyzdys neva „pitekantropų“, kurie nežinojo žodžio ‘dangus’ arba jį kažkodėl turėjo skolintis iš kaimynų. Pasirodo, kad jie nežinojo spalvų pavadinimų (žalias – estų haljas, geltonas – suomių kelta-inen) ir net rado reikalą skolintis vardą dančiui pavadinti (hammas – žambas, zuobs)! Ko gi tada stebėtis, kad tokie „beždžionžmogiai“ skolinosi šarkos (harakka) ir net šieno (heinä) bei sėklos (siemen) pavadinimus? (nieko sau medžiotojai rankiotojai, kurie „skolinasi“ pagrindinį leksinį fondą! apie ratą su kirviu jau patylėkime, nublanksta!) 
       Kadangi esu prūsistas, tai man tokie „skoliniai“ iškart priminė neva vokiečių skolinius iš lietuvių Rytų Prūsijoje, pvz. Babeigtuwis iš pabaigtuvės. Ar ne tos pačios rūšies yra ir suomių talkoo-t ‘talka’? Visa gudrybė, kad ne vokiečiai skolinosi iš lietuvių, bet paprasčiausiai patys lietuviai, perėję į vokiečių kalbą, pasiliko labiauisi įprastus dažniausius žodžius. Kaip tai galėjo atsitikti su prafinais? 
       Matyt dalis prabaltų, giminingi istoriniams periferiniams baltams, migravo drauge su prafinais (arba ilgam suėjo į bendrą gyvenimą su jais), bet dėl kažkurių priežasčių užėmė vadovaujančias pozicijas tarp gausesnių prafinų. Perėję į finų kalbą jie pasiliko reikalingiausius žodžius, bet ilgainiui jų populiacija ėmė daugėti ir nustelbė pirminių prafinų likučius. Toliau galėjo vykti bendras populiacijos mažėjimas, davęs „butelio kaklelio“ efektą, o kurių genų paskui daugėjo, turi rodyti genetiniai tyrimai. Nežinau, kaip tai galima ir ar galima pagrįsti genetiškai, bet patikėti, kad normalūs žmonės skolintųsi dangaus pavadinimą, aš nesugebu. Pats būdamas išeivis iš Ingermanlando (ir dar prūsistas), mielai patikėčiau, kad Baltijos finai formavosi nuo Estijos iki Karelijos iš pereinančių į finų šnekas periferinių baltų (plg. su „prūsišku“ vokalizmu suomių aina ir prūsų ainat ‘visuomet’, estų ainult – prūsų ainunts ‘vienintelis’ – jei būtų iš pralietuvių ei, būtų estų eenult). Iškart į šiaurę nuo Ingermanlando toje epochoje turbūt jau buvo saamai, su kuriais irgi rasta kalbinio kontaktavimo pėdsakų. Gal pirmiausiai jų leksikos duomenis ir reikėtų tyrinėti. O kad baltizmų rasta ir Pavolgio finų kalbose, jie nepriklauso pagrindiniam leksiniam fondui, nėra taip gausūs ir gali būti senovinių kontaktų su centriniais baltais rezultatas.

Mutacijos ir rūšių atsiradimas

       Esu be galo dėkingas Vaidučiui Kučinskui, radusiam reikalą paminėti, kad genetiniai kodai iš tikrųjų yra nematerialinės formulės. Kokiu būdu materiali gamta galėjo pagaminti abstrakčias formules? Jei kalbėtume apie Visatos Protą su visais tais marksistų materijai be paaiškinimo priskiriamais „dėsniais“, tada būtume panteistai ir galėtume nusiraminti. Tačiau Vakarų kultūroje ginčas vyksta iš esmės tarp ateistų (drauge su jau turbūt pralaimėjusiais darvinistais) bei monoteistų kreacionistų. Ginčo centre atsiduria mutacijos, dėl kurių keičiasi genotipai. Ateistai teigia, kad tokiu būdu atsiranda ir naujos rūšys. 
       Nežinau, kokius argumentus „už“ ir „prieš“ patektų V. Kučinskas. Genetikai kreacionistai tvirtina, kad dėl mutacijų nauja informacija neatsiranda. Pvz., Werneris Gittas teigia, kad visų rūšių formulės sukurtos dar prieš pačioms rūšims pasirodant materialiai (neva esama „laisvų vietų“ net nematerizuotoms rūšims): „pirminė vaza“ suskyla ir laikui bėgant skyla vis toliau ir toliau, tačiau iš tokių skilimų nauja, niekad neskilusi vaza neatsiras, nes visi dėl skilimo atsiradę genotipai išlaiko (arba praranda) pirminę informaciją.  Robertas Carteris teigia, kad reikia skirti mutacijas nuo pačiuose genuose Kūrėjo iš anksto užkoduotų rekombinacijų, kurios tikrai sukuria naują informaciją:  Robert W. Carter, Can mutations create new information? – JOURNAL OF CREATION 25(2) 2011 (pagal šiuos vardus galima išeiti į plačias diskusijas internete). 

Į Pradžią