MONOTEIZMAS
IR LIETUVIŠKA SAVIMONĖ

2016 03 08 pranešimai Kauno įgulos karininkų Ramovėje:

Letas Palmaitis, Archajinis baltų monoteizmas: Algirdo Patacko įžvalgos.
Aleksandras Žarskus, Lietuviška savimonė ir religija.
                         Diskusijos, pasisakymai, nuomonės

ARCHAJINIS BALTŲ MONOTEIZMAS
Letas Palmaitis

Šimtmečiais tikintiesiems krikščionims nė į galvą negalėjo ateiti kitokia mintis nei kad Vieno D-vo tikėjimas ir yra pirminė žmogaus religija. Priimant, kaip apreikštąją tiesą, Šventąjį Raštą, kuriame pirmasis žmogus yra D-vo kūrinys, betarpiškai bendraujantis su D-vu (su Kuriuo betarpiškai bendravo ir Nojus, iš visų pasaulio žmonių vienintelis su savo gimine išlikęs po tvano), buvo aišku, kad šis betarpiškas bendravimas ir yra pirminė religija. Todėl daugdievystė buvo suprantama kaip tos pirminės religijos užmiršimo rezultatas.

Kai po „tamsių“ viduramžių sušvito antikinės praeities renesansas, o „išlaisvinančios“ giljotinos epochoje įsiviešpatavo racionalizmas, išplito abejonės ir ateizmas. XIX a. įsigalėjus „mokslo“ kultui, radosi net ir bibleistų, kuriuos ankstesniais laikais vargu ar kas nors būtų galėjęs pavadinti tikinčiaisiais. Patys „pažangiausi“ jau konstravo grynai ateistinius religijos atsiradimo modelius: literatai ėmė kalbėti apie apgavystes, o Darvino evoliucinistinio įkvėpimo pagauti mokslininkai, pradedant nuo Edwardo Tyloro¹, prašneko apie pirminį animizmą, totemizmą, fetišizmą ir pan. primityvias tikėjimo formas, atrandamas tarp laukinių genčių necivilizuotame pasaulyje. Jų manymu, iš tokio primityvaus tikėjimo kilusi religija ir turėjusi būti seniausia, davusią daugybę politeistinių tikybų visose pasaulio tautose. Šį požiūrį paveldėjo ir marksizmas, kuris patį monoteizmo atsiradimą aiškino ir tebeaiškina socialiai: kovoje už būvį atskiros gentys, turinčios savus dievus, jungiasi į sąjungas, svarbiausia dievybe tampa galingesnės genties dievas, o gentims susibūrus aplink miestus valstybes ir atsirandant karaliams, tas dievas paskelbiamas pagrindiniu bei visa ko kūrėju. Ši teorija tik negali paaiškinti vieno: kodėl iš tūkstančių skirtingų politeistinių tikybų pasaulį užvaldo iš esmės tik viena moneteistinė abraominė tikyba.

Todėl tikra sensacija tapo pirminio monoteizmo teorija², kurią išpopuliarino katalikų mokslininkas kun. Wilhelmas Schmidtas, ištyrinėjęs daugybę primityvių genčių. Jis parodė, kad tarp skirtingų archajinių genčių tikima, kad virš visų dievybių egzistuoja Aukščiausiasis, o Jo suvokimai visur panašūs. Šias išvadas jis dėstė savo įsteigtame periodiniame leidinyje Anthropos bei iki pat mirties leistame darbe „D-vo idėjos kilmė“³.

Lietuvoje apie panašų pirminį baltišką monoteizmą kalbėjo dar Vydūnas⁴. Gilesnę baltų tikėjimo rekonstrukciją atliko maskvietis Vladimiras Toporovas⁵, o Lietuvos kultūros platybėse pirminio baltų monoteizmo idėją bei jos pagrindimą Toporovo darbuose iki pat paskutiniųjų savo dienų populiarino Algirdas Patackas⁶. Būtent Algirdui Patackui turime būti dėkingi už šios ir panašių svarbių temų iškėlimą, nesvarbu kokios pažiūros susikirs jas gvildenant. Panašų susikirtimą galima rasti ir mūsų bendroje knygoje „Kas ir kada pagrobė Europą“ – dviejų asmenų dialoguose, kurių pozicijas dabar bandysiu pagilinti⁷.

Manyčiau, būtų svarbu pacituoti tas Algirdo formuluotes, kurias rasime minėtoje knygoje (psl. 45) ir po jos išleidimo, pvz., 2012 m. tinklapyje alkas.lt, ryšium su archajiniu lietuvišku Aukščiausiojo pavadinimu Auxtheias Vissagistis Jono Lasickio „De diis Samagitarum“ žemaičių dievų aprašyme.

Pirmu atveju Algirdas teigia: „ ... čia galima įžvelgti būsimos krikščioniškosios trinarystės nuojautą, kurios nei kvapo nėra Senajame Įstatyme, ir kuri, be abejo, yra Indoeuropos įnašas į krikščioniškąją dogmatiką…“ –

Pataisysiu, kad reikia kalbėti ne apie Įstatymą, bet apie Senojo Testamento knygas, kuriose, gana mistiškai, tačiau kaip tik yra „kvapo“ – plg. paslaptingus tris vyrus, pasirodžiusius Abraomui prie Mamrės ąžuolo: „pakėlė akis ir pamatė tris vyrus stovint šalia“. Tačiau Abraomas kažkodėl kreipiasi į Juos vienaskaitoje „Mano Viešpatie, jei radau malonę Tavo akyse, nepraeik Savo tarnui pro šalį!“ (Pr 18:2–3). Toliau: „Ir JIE tarė jam: ‘Kur Sara, tavo žmona?’ – Jis atsakė: ‘Štai palapinėje’ – ‘O JIS sakė: ‘Grįšiu pas tave šiuo laiku kitais metais ir Sara turės sūnų’, o Sara klausėsi palapinėje. Abraomas ir Sara buvo labai susenę. Tad nusijuokė Sara savyje /.../ IR TARĖ VARDAS ABRAOMUI: ‘Ko nusijuokė Sara?’“ (Pr 18 : 9-13). Toliau prasideda D-vo kalba, su intarpais pavirsdama dialogu, kuris tęsiasi iki skyiaus pabaigos. Abraomas išlydi tris vyrus link Sodomos, o D-vas sako: „‘Nusileisiu ir pažiūrėsiu, ar tikrai pagal pasiekusį Mane šauksmą jie elgiasi, sužinosiu’. Ir leidosi iš ten trys vyrai ir nuėjo į Sodomą, o Abraomas tebestovėjo D-vo akivaizdoje“ (Pr 16–22 su paskesniais Abraomo prašymais nenaikinti Sodomos ir Gomoros, jei ten rasis bent 50 teisiųjų, bent 45, bent 40, bent 30, bent 20, bent 10!) Suprantama, tradicinis judėjas tik pasipiktins, jei bandysime čia kalbėti apie Tris D-vo Asmenys, juoba kad ir mes neįsivaizduojame Jų antropomorfiškai. Tačiau D-vas pasirodo net krūmo ugnies pavidalu, tad kodėl Jam nepasirodžius net ir 1000 žmonių pavidalu? Juoba kad ne kartą Toroje D-vo Pasirodymai ir Pats D-vas susikeičia vietomis. Štai Mozė prie krūmo: „Ir pasirodė jam VARDO Angelas ugnies liepsnoje (Iš 3 : 2, hebrajiškai: mal’ak hašŠĒM ‘angelas VARDO’, čia ir toliau tai yra formulė), bet jau 4-oje eilutėje „VARDAS pamatė, kad tas pasuko žiūrėti, ir sušuko ‘Moze! Moze!’“, o jau 6-oje eilutėje „‘Aš esu tavo tėvo D-vas, Abraomo D-vas, Izaoko D-vas ir Jokūbo D-vas’“. Žydų gentims išėjus iš Egipto, „VARDAS ėjo jų priešakyje dieną – debesies stulpe, nurodydamas jiems kelią, o naktį – ugnies stulpe, kad jiems šviestų ir jie eitų dieną ir naktį“ (Iš 13 : 21), bet kitame skyriuje (Iš 14 : 19) pasakyta: „Ir pajudėjo VARDO Angelas, ėjęs žydų gretų priešakyje, ir nuėjo už jų nugaros. Pajudėjo ir debesies stulpas ir sustojo už jų nugaros“. Taigi Angelo–D-vo kaita pasitaiko ne vieną kartą!)  Panašūs pavyzdžiai rodo, kad Algirdo teginys, jog „trinarystės nuojautos Senajame Įstatyme nėra nė kvapo“, netikslus: „kvapo“ kaip tik yra! Tačiau D-vo Triasmeniškumo apibūdinimo nėra net Naujajame Testamente, tad problema tegali būti, kas yra tos D-vo Reprezentacijos, kas yra D-vo Asmenys ir kiek yra D-vo Asmenų. Kokie būtent žodžiai vartojami Biblijoje (mal’āk ar kaip kitaip), nėra esminga, tai dogmato reikalas, bet konkretūs žodžiai – tai tik atitinkamos epochos suvokimo išraiška (žinoma, jei nelaikome Šv. Rašto diktantu).

„Nėra nė kvapo“ Algirdo pasakyta mūsų Dialoguose, bet 2012 m. publikacijoje treigiama: „baltiškoje dievybės trinariškumo nuovokoje ne tik randame visus būsimus Trejybės atremties taškus, bet ir ikikrikščioniškos religinės minties paliudijimą, kad dieviškasis Logos dar tebėra kaip pažadas, kaip būsena, kur Kristus tebeesti kaip Ethos. Šitaip baltų religija įsirašo, įneša savo dalį į pasaulio religijų chronologinę evoliuciją. Matome, kokias archaikos pažinimo galimybes atveria vienas vienintelis išgelbėtas, atsimintas žodis, ir kaip nepaprastai brangiai kainuoja kiekvienas toks prarasdintas žodis, kurio netekimas gali visiems laikams paskandinti ištisus mūsų savimonės klodus ir archipelagus“.

Pritariu pastarajai minčiai, nors ir nematau čia daugiau pažinimo galimybių negu šis vienas Algirdo spėjimas, romantiškai pripliusuojantis prie neva rasto sando -gistis ‘šviesos’ (neva nuorodos į Šventąją Dvasią) dar ir Antrąjį Švč. Trejybės Asmenį.

Būdamas kalbininkas negaliu nuslėpti abejonių dėl paties pavadinimo Auxtheias Wissagistis, nes pateikta tvarka daiktavardis–būdvardis yra nenatūraliai „klasifikacinė" (lenkiška arba lotyniška). Ji atitinka Lasickio parašymą Omnipotens atque Summus, nėra reikalo paskui Vytautą Ališauską sieti Auxtheias su Summus⁸, bet Wissagistis su Auxtheias: sandas Wissa- atitinka lotynišką Summus reikšmę ‘visuotinis’ greta etimologinės reikšmės ‘aukščiausias’ (tiesa, paties žodžio Auxtheias [Aukštėjas] reikšmė ‘Aukščiausias’ abejotina! – greičiau ‘kylantis=aukštėjantis’). Be to, jei Wissagistis tėra tik rašymo klaida vietoj Wissagissis, o tai – dirbtinai pagaminta įvardžiuotinė forma *visajỹsis (žr. toliau), tai toks teonimas iš viso nelaikytinas archajiniu. Jei ir klystu, vis tiek nematau darybinio ryšio tarp sando -gistis ir Algirdo siūlomos *gais- šaknies. Antrasis sandas turėtų būti veiksmažodinis, o vedant jį iš esamojo laiko -sta priesagos darinių, čia gali būti siejamas ne su tranzityvine, bet tik su intranzityvine reikšme, t.y. jokiu būdu ne ‘viską apšviečiantis’. Kita vertus, prie sando wissa- niekaip netiktų jokia intranzityvinė reikšmė ‘visur [švintantis]’, jei net forma *ginsta ‘švinta’ ir sufantazuotume (žinoma, ne nuo gaisa < *gai-s- / *gei-s- ≠ *švei-t-ti > šviesti, bet nuo *gi-t- ║ *švi-t-), nors nuo šaknies (visai ne *gei-/ *gi- + *t, bet greičiau nuo *gei-d-) esamasis laikas būtų *geista⁹. Sandą -gistis bandyta taisyti į *-girstis, neva ‘viską išgirstantis’, bet toks pritempimas naivokai atrodo. Šiek tiek arčiau prie tiesos būtų Algirdo siūlomas -gistis = *-jistis, tik deja, sunkoka iš baltiško esti laukti rusiško jestь (nebent klaidingai išgirsta ir užrašyta), tačiau vėlgi: ką bendro turi sandas wissa- su reikšme ‘visur [esantis]’? Geriau būtų suvokti Wissagistis kaip klaidingai perrašytą (ar net perskaitytą iš rankraščio) nevykusį najadarą Wissagissis, t.y. Visajỹsis – dirbtinio būdvardžio *visãjis ‘visuminis’ įvardžiuotinę formą. Iš savo pusės galėčiau pasiūlyti nebent veiksmažodį ‘giminiuotis’ gęsti, gęsta, gento, nes žemaičių šnektose tikrai galima laukti tarimo *ginsta < gensta ‘gęsta’, t.y. *-gįstis ‘[viskam-] giminingas, giminė’. Abiem atvejais (*Visajysis ir *Visagęstis) pavadinimas neabejotinai rodytų tik į panteistinį D-vą.

Taigi grįždamas prie čia svarstomų Algirdo teiginių, sukonkretinčiau juos taip:

A. Archajiniai reliktai – seniausio monoteistinio tikėjimo įrodymas.

B. Pirminis baltiškas monoteizmas, turintis Senajam Testamentui svetimų trinarystės požymių, yra Indoeuropos įnašas į krikščionišką dogmatiką bei į pasaulio religijų chronologinę evoliuciją.

Pasvarstykime A ir B.

Jei kas pamanytų, kad iš visų pasaulyje rastų archainių reliktų XVI a. Lasicko Aukštėjas yra unikaliausias, reikėtų ir parodyti, kuo jis skirasi nuo Aukščiausiojo, Lango, Schmidto ir kitų rasto atchajinėse pasaulio tikybose? Prisimenu, kaip Dialoguose Algirdas ima ginčytis, vos užsiminus apie žodžio dievas indoeuropietišką spindinčio dangaus etimologiją. Tai gal ir bus atsakymas:

Nors ši etimologija visai ne būtinai turi sutapti su evoliucionistų aiškinimais apie gamtos reiškinių sudievinimą, pats šis aiškinimas savaime prieštarauja unikalumui, nes kad ir garsusis romėnų Jupiteris yra ne kas kita kaip *djeu-pater ‘dievatėvis’, t.y. tas pats Aukštėjas, visa ko ir visų Tėvas. O kad žodis dievas < *deivas yra kilęs iš spindinčio dangaus reikšmės, apie tai užsimena ir Algirdo bei visų mūsų gerbiamas Vladimiras Toporovas „Prūsų kalbos“ I tome (1975)¹⁰, neminint skaidriausios giminystės su žodžiu die-na (su kita priesaga) ir finiško neva „skolinio“ iš baltų: suom. taivas, estų taevas ‘dangus’. Vytautas Mažiulis matematiškai išveda šį žodį iš spindinčio dangaus reikšmės: „Yra iš baltų *deivas ‘dievas’ < *‘dangus’ (> suom. taivas ‘t.p.’ ir kt.) < *‘šviesus (neapsiniaukęs) dangus’. /.../ Ide. *deiwos buvo matyt adj. – fleksijos vedinys iš indoeuropiečių *deiw-/ *djeu- „tas, kas šviečia, šviesu’, iš kurio atsirado ir s. ind. dyáuh ‘dangus, diena’, gr. Ζεύς ‘Dzeusas’, lo. (*djēus >) diēs ‘diena’“¹¹. Čia tinka ir Toporovo paminėti anatolų žodžiai, pvz., luvių tiwat- ‘saulė’.

Štai pagaliau kas visų svarbiausia: ne vien baltiškas, bet joks pirminis monoteizmas nerodo jokio ryšio nei su krikščionių teologija, nei su abraominiu tikėjimu apskritai.

Mūsų Dialoguose Algirdas visai be reikalo su apmaudu stebėjosi: „Kodėl buvo pasirinkta Palestina, tebėra mįslė ir ilgai dar liks, gal net iki laikų pabaigos.“ Tradiciškai tikinčio asmens atsakymas į šį klausimą paprastas, nes vargu ar D-vui rūpėjo, kurios gentys vadina Jį Aukštėju itin archajiškai ir indoeuropietiškai su baltams ir iranėnams būdinga šventąja ugnimi (nematau požymių, kad D-vas kažkaip ypatingai būtų buvęs suinteresuotas būtent archaika ir šventąja ugnimi). Tas tradiciškai tikinčio asmens atsakymas yra trivialus, o kartu ir klasikinis:

D-vas pamilo Avramą-Avrahamą (Abraomą) ir liepė jam, viską metus, eiti į Kanaano žemę, kurią buvo numatęs atiduoti Abraomo palikuonims, kada tie palikuonys išnaikintų kanaaniečius už jų stabmeldišką pasileidimą ir sunkius nusikaltimus (sodomiją, kūdikių aukojimą Baalui, kt. – žr. Įst 9 : 4–5), o paskui, pagal D-vo įsakymus sutvarkytoje šalyje, parengtų pamatus Mesijo atėjimui pas juos ir į pasaulį. Vadinas, D-vas nerado tokių asmenų, kaip Abraomas, tarp baltų, o šalia baltų negyveno tokių, kaip kanaaniečiai, nedorėlių, kuriuos būtų reikėję išnaikinti ir atiduoti jų žemę baltiško Abraomo palikuonims. KAIP nereikėjo D-vui Savo tikslams parinkti „didžiųjų šlovingųjų“, kaulus priešams traiškančių imperijų su jų baubais imperatoriais, TAIP nereikėjo ir tūkstančio ypatingai archajiškų tautelių su jų žalčiais ir šventomis ugnimis, užteko tik vienos tautelės. O juk negali visi būti viena, kam dar pavydas! „Argi puodas sako puodžiui: ‘Ką tu iš manęs darai?’“ (Iz 45:9, Rom 9:20)! Taigi arba baltai „neišlaikė konkurso“, arba be Abraomo kitų pretendentų išvis neatsirado.

Jei kam nors toks primityvus atsakymas pašaipus ir „nemokslinis“, tai galiu atsakyti ir moksliškiau: svarbu ne akivaizdus skirtumas tarp daugdievystės ir viendievystės, bet skirtingi Auštėjo suvokimai, nes net ir Algirdas galbūt ne visada nuosekliai gilinosi į tai, jog:

1) panteistinis tikėjimas, kuriame D-vas aprėpia viską, nė kiek ne mažiau yra ir monoteistinis: juk jei D-vas yra Visa Kas, argi ne Jis totaliai ir yra tik Vienas! O kas gi gali būti dar be Jo?

2) Švč. Trejybė yra a) ne mokslinis atradimas ir ne b) „chronologinės tikėjimų evoliucijos“ produktas Indoeuropoje, bet Apreiškimu grindžiamas teologinis dogmatas, paaiškinantis ne šiaip „D-vo sandarą“, bet Vieno D-vo sampratą, esant 1 – Atpirkimui, kuriam būtinas 2 – Įsikūnijimas (Antrasis Asmuo!), bei esant 3 – D-vo Tėvo atstovavimui, kad tas Įsikūnijimas įvyktų (per Šventąją Dvasią, Trečiasis Asmuo!) ir vainikuotųsi D-važmogio Kūne, Kuris yra Qəhillā–Ekklēsía ‘Surinkimas’, t.y. Bažnyčia, o teleologiškai – visa žmonija.

Tikime, kad abraominės religijos – visų pirma D-viško Apreiškimo rezultatas. Tačiau sprendžiant iš seniausių Biblijos tekstų, žmogui jau tada buvo sunkoka iš karto suvokti, kad D-vas Kūrėjas yra tik vienas D-vas. Žydai galutinai nusikratė stabais tik per didžiulį sukrėtimą: ištrėmimą į Babiloniją, po to, kai sugrįžo ir nuo Ezros laikų ėmė kurti aptvarą apie Įstatymą, kad jokių stabų daugiau nebebūtų Izraelyje. Atkreipkime dėmesį, kad Evangelijoje nebėra senovės pranašų laikams būdingų ginčų ir smerkimų dėl stabmeldystės, bet grynai etiniai klausimai dėl Įstatymo raidės ir esmės, o tai būtent tos, Ezros ir jo pasekėjų – Didžiojo išminčių susirinkimo – pastangomis sukurtõs aptvaros rezultatas. Galime vaizdžiai teigti, kad čia žydai „persistengė“ ir jau tarp jų ėmė rastis sluoksnių, kurie šitai suprato. Čia ne vien J-šūa pasekėjai – juk Talmudo nepriėmė ir vadinamieji karaimai (nepainioti su jų vėlesne tiurkiška šaka!), vienodai nepriėmusieji ir krikščionybės. Išoriškai žiūrint, J-šūa ir negalėjo būti neatstumtas jau kelių šimtmečių senumo minėtos Įstatymo saugotųjų tradicijos, dar ir sutampančios su religine valdžia. Jo tiesi kritika atrodė kaip įžeidimas, todėl į mistinį mesijinį turinį net nenorėta gilintis. Jis buvo suvoktas kaip tradicijos priešas, vienas iš tamsios liaudies. Tradiciškai išsilavinusių žmonių toks negalėjo būti priimtas kaip Mesijas, dar net nesigilinant į Mesijo požymius. Nebent jie būtų buvę, nelyginant Nikodemas, kažkaip mistiškai paveikti. Tačiau tuo atmetimas nesibaigia. Greit prasideda karas su pagonimis romėnais, o Bar Kochbos sukilimo metu krikščionybė jau išplitusi tarp pagonių, tradiciniai žydai negali pasitikėti mesijiniais krikščioniškais, pastarieji išvaromi. Juo labiau, numalšinus sukilimą, krikščionybės centrai atsiduria anapus Palestinos, o Romos imperijoje nuo IV a. net teologiškai suartėja su antikine filosofija ir bet koks tikybinis bendravimas su žydais jau pačios krikščioniškos valdžios uždraudžaiamas. Tada ir iškyla reikalas parodyti, kad krikščionybė nėra pagoniška stabmeldystė. Nors J-šūa dar mokydamas skelbė savo mesijinį vaidmenį ir tvirtino Mesijo, kaip D-viško Asmens, buvimą prieš visus laikus, o tikėjimas Šventąja Dvasia nebuvo jokia naujiena, net ir palyginti vėlai kanonizuotame dabartiniame Naujojo Testamento tekste nėra aiškių formuluočių, kad D-vas Trivienis (išskyrus Mato Evangelijos pabaigą 28:19, įtariamą interpoliacija¹², bei 1 Jn 5:7, kur skiriasi net kanoniški leidiniai). Iki 1-jo visuotinio Bažnyčios susirinkimo Nikėjoje 325 m. mažai kam už Bažnyčios ribų buvo aišku, ką tiki krikščionys, nes ir pačių krikščionių nuomonės skyrėsi. Svarbiausia buvo įtvirtinti pačius krikščionis vienoje dvasioje, kad pagonims būtų aišku, jog tikima Vienu D-vu Kūrėju, o tradiciniams žydams – kad tikėjimas Kristaus D-viškumu nėra daugdievystė. Tai dogmiškai įtvirtino nikėjiškas tikėjimo išpažinimas, patikslintas mokymu apie Šv. Dvasios D-viškumą 381 m. Konstantinopolio susirinkime.

Šį ekskursą padariau štai dėl ko. Negali būti kalbõs apie kažkokią „ikikrikščionišką religinę mintį“, neva atsekamą iš baltiško monoteizmo. Švč. Trejybės dogmatas atsirado savo laiku dėl tikėjimo būtinybės, bet jo įžvalga reiškėsi mistiškai, kai susirinkimo dalyviai bendrai priėmė tokią, bet ne kitokią formuluotę, o pati formuluotė jau turėjo teologinę užduotį, kad kiek įmanoma būtų padaryta suprantama žmogiškam mąstymui¹³. Todėl savaime aišku, kad krikščionių Trivienybė juo labiau neturi jokio atramos taško pagoniškose dievų triadose (plg. Višnų, Brahmą, Šivą ir pan.), kurios ir pačios yra Aukščiausiojo emanacijos, ir toliau emanuoja per savo avatarus.

Čia pat verta pastebėti, kad vis dėlto krikščionybės skiriamasis požymis anaiptol nėra nikėjiški dogmatai, kad ir kaip juos priimtume, tačiau dorovinis Atperkamosios Golgotos Aukos Žygdarbis, Kuriuo tik ir išgelbėjama žmonija. Krikščionis yra tas, kuris gyvena Komunijoje su Nukryžiuojamuoju už kiekvieną žmogų. Todėl kad ir kaip būtų smerkiami kitatikiai, eretikai ir pan., atsakyti tikinčiajam krikščionio vardo negalima, jeigu jis tikrai mato Kristaus Aukoje galimybę ir pačiam pasiaukoti už artimą.

Pats laikas priminti, kad tradicinis katalikų tikėjimas skelbia anatemą kiekvienam arba neigiančiam Trivienybę, arba teigiančiam, kad Asmenų ne Trys, bet Du, arba kad daugiau nei Trys. Laimei, nėra paskelbta anatemos tiems, kurie mąstytų apie Begalybę D-vo Asmenų¹⁴, iš Kurių Trijų yra dogmiškai būtina ir pakankama mūsų tikėjimui racionaliai suvokti, dėstyti ir ginti.

Taigi kad ir kaip kas nors bandytų sieti krikščionių Triasmeniškumą su pagoniškomis dievų triadomis, Švč. Trejybės dogmatas niekaip su tuo nesusijęs, bet yra pašauktas parodyti būtent tai, kad tikima Įsikūnijimu, be kurio neįmanomas Atpirkimas, nes žmogus ne tik žmonijos, bet net savęs negali atpirkti iš nuodėmės, o D-vas nieko bendro su nuodėme neturi. Domatas yra monoteistinis, D-vas išlieka Vienas, Sūnus ir Dvasia neatskiriami nuo Tėvo, tačiau D-viškoji Asmenų Prigimtis nėra tapati Visatos prigimčiai: D-vo ir ne-D-vo, t.y. viso, kas D-vo sukurta, prigimtys yra skirtingos. Tai ir atskiria krikščionybę, kaip ir kitas abraomines tikybas, nuo panteizmo.

Pasvarstykim dabar, ar galima teigti, kad moksliškai atsekamas pirminis primityvių genčių monoteizmas rodo į skirtingas D-vo ir Visatos prigimtis?

Džiaugdamasis atrastu „baltų monoteistiniu Aukštėju“, Algirdas Patackas nurodo Vladimirą Toporovą, kuris išanalizavęs baltų dievybių hierarchiją, prieina prie šios išvados: „Norint atskleisti ankstesnį prūsų panteono vaizdą, reikia atsižvelgti į tokius jį užstojusius faktus, kaip dievybių surikiavimas kartą pagal kosmologinę, kartą – pagal gamtinę ūkinę schemą pasinaudojant tai hierarchiniu, tai kalendoriniu principu. Viena dievybė perskiriama į keletą išlaikant bendrą pavadinimo šaknį, bet diferencijuojant darybinius elementus bei dirbtinai semantizuojant antrąjį ir paskesnius personažus, neminint antikinių ar germaniškų schemų įtakos. Nuimant vėlesnius sluoksnius, vidine rekonstrukcija galima išvysti ankstesnį vaizdą. Svarbiausia, kad linijinį dievybių sąrašą galima transformuoti į dvimatę arba net trimatę schemą“¹⁵. Toliau Toporovas ir pateikia schemą, kurią Algirdas atvaizduoja „Dialoguose“ (p. 36): viršuje D-vas, žemiau kurio Perkūnas viršutiniame trikampio kampe, nuo kurio kairiame apatiniame Trimpas, o dešiniame Patolas¹⁶. Čia Algirdas teigia: „Dievas čia nieko bendra neturi su apatiniais personažais – kurie, be abejo, yra prasidedančio irimo ženklai – ir plūkauja virš jų lyg lietuviškos vasaros debesis-dievesys...“ Deja, kažkodėl praleista kilmės rodyklėlė, kurią Toporovas deda nuo Deivo (D-vo) vertikaliai žemyn prie Perkūno. Tai iš tiesų atspindi seniai pastebėtą bruožą, kad anas archajinis nepasiekiamas Aukščiausiasis žemiau savęs visada turi savo reprezentantą, kuris toliau už jį vadovauja žemesnių dievybių hierarchijai. Tačiau ir pats Toporovas štai ką teigia (ten pat žemiau) apie schemos personažų rodyklėlėmis sužymėtas priešpriešas, pradedant nuo Aukčiausiojo: „Schemos nariai tarp savęs yra susiję nurodytomis priešpriešomis /.../: Deivs – Perkūns (vyriausiasis – nevyriausiasis, neaktualus [t.y. žmonėms – L.P.] – aktualus, šeimininkas – vykdytojas, be aprašomosios išvaizdos – su aprašomąja išvaizda, motyvacijų nebuvimas – motyvacijų buvimas), Trimps – Patols (/.../ tt.“  Deivo ir Perkūno santykį Toporovas patikslina toliau, kalbėdamas apie XIII a. senovės rusų metraščiuose minimus lietuvių dievus „Andają“ ir „Diviriksą“ („D-vo rykštę“, t.y. Perkūną) (p. 313): „Andajo, dievų valdovo („viršdievio") santykis su Perkūnu, kaip tarnu ir padėjėju, jo valios įkūnijimu („rykšte“), yra toks pat, kaip ir iki šios dienos išlikusių seniausių D-vo suvokimų su Perkūnu (arba kaip latvių D-vo su Perkuonu).“ 
        Nematau, kad čia kas nors plūkautų viršuje be jokio ryšio su apačia. Tačiau aišku, kad viršuje yra Galinga Visa Ką Valdanti Priežastis, Kurios pamatyti, o todėl ir aprašyti neįmanoma. Ar ji suvokiama kaip abraominis Visa Ko Kūrėjas – tai jau visiškai kitas klausimas, kurio Algirdas nė nebandė iškelti.

Tad kas gi yra tas ankstyvosios religijos Aukštėjas – ar Visa Ko Kūrėjas anapus Savęs, ar Visa Ko Skleidėjas iš Savęs?

Kad pirmykštis žmogus suranda D-vą kūrinijos galybėje, pabrėžia teologas kun. Aleksandras Menis. Būtent sutapatinant galingas gamtos jėgas su beveidžiu Absoliutu gimsta panteistinis D-vo suvokimas, tuo ir patrauklus, kad Absoliutas pasirodo pasiekiamas ir matomas per savo hierarchines apraiškas visame kame aplinkui¹⁷. Kad panteistinė sistema taptų religine, tereikia tik išrutulioti ją hierarchinėmis Absoliuto emanacijomis nuo Aukščiausiosios iki pagrindinių dievinamų apraiškų-dievybių, kurios per savo avatarus emanuoja į žemesnes apraiškas, į sakralizuojamus karalius faraonus, į karalių tarnus, visus žmones, gyvūnus, augalus ir akmenis. Šiuo keliu iš pirmykščio panteizmo gimsta natūralus politeizmas, natūrali religija, kuri, kaip pažymėjo Algirdas, jau išsigimstančios civilizuotos religijos pakopoje¹⁸, pavirsta valstybę aptarnaujančia hierarchine struktūra, mechaniškai suvokiančia santykius su dievybėmis ir palenkiančia jas sau iš seniau paveldėtais magiškais veiksmais, bet dievaičiai (klasiškoje Europos Antikoje) jau yra atsiplėšę nuo Absoliuto, jie nebe hierarchiški Absoliuto avatarai, ne emanacijos pakopos, bet savarankiškos antropomorfinės būtybės (plg. germanų dievus), faktiškai – galingi stebuklingi „žmogeliukai“. Tas Aukštėjas, Kuris dar gyvas pirmykštėje sąmonėje, vėlesnėje pakopoje arba pamirštamas, arba išlieka šešėlyje šalia vyriausiojo dievaičio, arba perinterpretuojamas kaip antropomorfinis dangaus valdovas.

Mūsų laikais, po ištisos Apreiškimo epochos, kada tikrasis Kūrėjas Pats atskleidė Save žmogui, bet civilizuotame technikos ir mokslo pasaulyje liko atstumtas, juo labiau visi bandymai grįžti į pirminę natūralią religiją arba tėra tik tuščias vaikų žaidimas, arba politinė spekuliacija ieškant tautinės ideologijos, arba jau grynas okultinis satanizmas (arba visa ko mišiniai).

Taigi bent ankstyvos stadijos panteizmas tikrai yra monoteistinis: pati Visata atsiranda iš Aukščiausiojo emanacijų, yra jo dalis. Melsdamasis „Vienam Aukščiausiajam D-vui“, asmuo meldžiasi ne Asmeniui Kūrėjui, bet Absoliutui, visa ko Pradiniam Šaltiniui, o religiniai dėsniai – tai karminiai dėsniai, kurie nesiskiria nuo gamtos dėsnių. Todėl šioje pasaulėjautoje nėra nei Kūrėjo, nei kažkokių „kitokios prigimties“ kūrinių – substancija ta pati, tarsi marksistų „materija“ (pas juos – turinti „dėsnius“¹⁹). Atitinkamai negali atsirasti sukurtųjų sielų, o sielos (nors teoriškai iš kažkur emanuoja, o galų gale stengiasi vėl ištirpti Nirvanoje) yra pasmerktos sansarai – begalinių persikūnijimų ratui.

Kas kita yra kreacinis monoteizmas, nes čia D-vas yra anapus sukurtojo, t.y. anapus erdvės ir laiko. Visa kas sukurta, egzistuoja autonomiškai Jo Valia, o sukurtojo amžinybė erdvėje ir laike nėra anapusinė Paties D-vo amžinybė (kurioje, natūralu, nieko nei atsirasti, nei išnykti negali), bet nuo D-vo priklausoma, laikosi kaip tik dėl Kūrėjo, kaip Kūrėjo dovana, kaip laisvė būti.  Ši tikyba nereikalinga jokių emanacijų ar persikūnijimų: viena ir kita – „iš panteistinės operos“. Kita vertus, pats D-vo suvokimas kaip visa ko egzistencijos pagrindo, be abejo, vienija kreacinį ir panteistinį monoteizmą, o vėlyviems, jau nebe pantesitiniams, bet iš buvusių avatarų „sužmogėjusiems“ dievams-„galingiems žmogeliukams“ iš esmės netinka taikyti to paties žodžio „dievas“, kaip ir Visa Ko Pagrindui. Tai skirtingos sąvokos²⁰.

Būdamas anapus erdvės ir laiko, monoteistinis Kūrėjas yra visiškai nepažinus ir nepasiekiamas. Žiūrint iš čia, Jis yra Nematomas Ne Tas, nes bet kuris apibrėžimas jau yra Nepasiekiamojo ir Nepažinaus apribojimas. Jį galima nusakyti tik neigiant bet kokias žmogui žinomas savybes (vad. „apofatinė teologija“ nuo Platono iki Filono Aleksandriečio ir Dionisijo Areopagiečio bei Maimonido).

Natūralu, kad teologams bandant paaiškinti tai, kas iš principo yra aukščiau žmogiško pažinimo ribų, panteistinis suvokimas, kaip paprastesnis, braunasi į kreacinį, o krikščioniškas Įsikūnijimo tikėjimas sudaro tam itin palankią dirvą: anapusinis Kūrėjas nužengia į Savo kūriniją ir padaro ją Savo dalimi Kristuje ir per Kristų. Panenteistiniai samprotavimai šia linkme yra tušti ir logiškai prieštaringi, nes maišoma kas amžina ir kas neamžina, t.y. iš principo negali atsirasti anapus laiko esančioje Amžinybėje, kitaip ji nebe Amžinybė (nebent viskas yra ámžinos panteistinės fluktuacijos). Nuo pat krikščioniškos teologijos pradžios, o ypač – Klemento Aleksandiečio, tačiau pabrėžiama tik viena, kas yra neabejotinai aišku: žmogus gali pažinti D-vą tik tiek, kiek D-vas Pats jam atsiskleidžia, visų pirmą – per Kristų. Nors Išganymas Kristuje yra tam tikras žmogaus prigimties sudievinimas Jo D-viškume, tai dar nebūtinai turi reikšti visos kūrinijos pakėlimo į D-viškumą. Žmogus tačiau yra „gyva siela“, turinti dvasią, o juk dvasia yra anapus erdvės ir laiko!

Pagaliau gali būti tikybų, kurių teologija skelbia kreacinį D-vą, bet dėl įvairių įtakų sumaišo su panteizmu. Toks yra musulmonų šiizmas su D-vo „įsikūnijimo“ bei Alijaus emanacijų variantais. Algirdas simpatizavo būtent šiizmui, kurį laikė indoeuropietiška islamo forma.

Nors kreacionizmo ir panteizmo maišymo atvejai tikrai egzistuoja, kūrybos ir emanacijų priešprieša iš pagrindų atskiria vieną ir kitą. Todėl mūsų neturėtų klaidinti tarp archajinių neabraominių natūralių religijų rastas „Aukštėjas“. Jei baltai tokį ir turėjo, tai dar nėra jokia baltiško tikėjimo tapatybė abraominei kreacinei krikščionybei. Ieškoti pagoniškuose tikėjimuose „trejybių“ – gana dėkingas darbas (imkime „indoeuropietiškus“ hinduistų Višnų, Brahmą ir Šivą, baltų Perkūną, Trimpą ir Patalą), tačiau tam ir yra krikščionių teologija, kad Vienas D-vas nebūtų suplakamas su trimis aukščiausios hierarchijos avatariniais dievais. Pastarasis atvejis priklauso panteizmui, kurį (greta kitų sunkių paklydimų) griežtai pasmerkė Popiežius Pijus IX (vad. „Syllabus Errorum“) 1864 m.

Belieka paskutinis, bet itin svarbus klausimas. Įsivaizduodami baltų religijos indėlį į pasaulio religijų chronologinę evoliuciją, ką turėtume galvoje? Kurį baltų laikotarpį, kurių baltų? Indėlis į ikikrikščionišką monoteizmą būtų indėlis nebent tada, jei datuojamas ikiabraominiu laiku, t.y. vėiausiai – apie XX a. prieš Kristų, t.y. kada dar tebeegzistavo prabaltoslavogermaniškas tarmių bendrumas. Mintis, kad archajiškiausia kalba turi atitikti ir archajiškiausią religiją, savaime yra teisinga, nes religija yra dvasinio gyvenimo ir pasaulio suvokimo reiškinys, panašiai kaip ir kalba, kuriõs sąvokos išreiškia pasaulio suvokimo ypatumus. Ši mintis anaiptol ne lygi primityviam teiginiui, neva baltų prokalbę turi atitikti ir baltų protautė, nes tauta yra istoriškai susidaranti bendruomenė, kurios pagrindas gali būti net ir kalbiškai negiminingos gentys (plg. latvius), o šiuolaikinė genetika leidžia tai atsekti. Mes tik žinome, kad baltoslaviškai kalbėjusioms gentims priklausė ir būsimieji slavai, tačiau genetiškai net ir baltakalbiai žmonės netapatūs. Kita vertus, ką rodo vadinamieji suomių „skoliniai“ iš baltų, kuriems priklauso elementariausi ir būtiniausi žodžiai, kaip dangus (suomių taivas), žalias (estų haljas), geltonas (suomių kelta-inen), šienas (heinä), daržas (tarha), sėkla (siemen), šarka (harakka), avinas, ėr(iuk)as (oinas, jäärä), piemuo (paimen), siena (seinä), ąsa (ansa), ratas (ratas)“ tt.? Tokie pagrindinio leksinio fondo žodžiai negali būti ištisomis kategorijomis skolinami (plg. suo. talkoo-t ‘talka’ ir „vokiečių“ „skolinį“ Rytprūsiuose Babeigtuwis ‘pabaigtuvės’). Jie, be abejo, rodo ne skolinius, bet simbiozę vos ne ant baltiško pamato, o tai turėjo būti ne vien labai senas, bet ir labai ilgas laikotarpis. Kita vertus, baltų kalbų archajiškumas ir paties žodžio D-vas giminystė graikų Dzeusui, romėnų Jupiterio vardo pirmajam sandui rodo į tokią senovę, kuriai vargu ar galima taikyti kažkokio konkretaus etninio darinio apibrėžimą. Tuo laiku vargu ar įmanoma apskritai atskirti, kur baltų, o kur indoeuropiečių prokalbė (jos vėlyvesnių pakopų lokaliniai dariniai), suvokiant prokalbę ne kaip vadovėliuose sunormintą gramatinę sistemą, bet kaip įvairiausių tarmių kontinuumą. Manyčiau, šiuo atveju negalėtume kalbėti apie būtent baltų dvasinius indėlius, jau neminint pralietuvių, nes net kalbinis skirtumas tarp lietuvių ir latvių nėra senesnis nei koks nors šeštas Kristaus eros amžius, o (vakarinių) baltų ir slavų prokalbių išsiskyrimas – t.y. galutinis baltoslavų prokalbės iširimas suskylant į centrinių (pvz., rytinių) baltų, periferinių (pvz., vakarinių) baltų bei slavų tarmių grupes – galbūt senesnis dar tik apie tūkstantmetį.

Kad ir kaip vėlai yra paliudytas žodis Aukštėjas, jis, be abejo, priskirtinas prie duomenų, gautų tyrinėjant įvairiose archajinėse tikybose paliudyto „pirminio monoteizmo“ liekanas. Tačiau Aukštėjo analizė atskleidžia ne kreacinį monoteizmą, žinomą vien tik iš abraominių religijų, bet panteistinį. Juo labiau negalima čia įžiūrėti dar ikikrikščioniškų laikų indėlio į monotestinę koncepciją, t.y. konkuruojančio su abraominiu apreiškimu. Tokios kalbos būtų tik romantika, deranti prie Palemono mito arba net prie Maironio epochos, kada buvo būtina pažadinti tautoje savo vertės pajautimą. Deja, laikui bėgant šis gana gerai vykęs pažadinimas pavirto maironizmu – lietuviai ėmė laikyti D-vo leistą kalbinį archajiškumą vos ne tautos indėliu į pasaulinę kultūrą.

Šie priekaištai netaikytini Algirdui Patackui, kuriam reikia padėkoti vien už tai, kad įvedė Aukštėją į Lango–Schmidto surinktų archajinio monoteizmo liekanų korpusą, ir net už tai, kad paneigdami Aukštėjo ryšį su kreaciniu monoteizmu, regime ir loginį absurdą siekiančias maironizmo viršūnes, o tai padeda įveikti laiko nebeatitinkančią romantiką, klaidinančią net ir kilniausius tautos atstovus.

Atgal į visų Skaitymų turinį

LIETUVIŠKA SAVIMONĖ IR RELIGIJA
Aleksandras Žarskus

Pirmas netikslumas, kalbant apie pramonoteizmą, yra tas, kad šiuolaikinio žmogaus sąmonė yra suvokiama kaip mąstymo etalonas, Tuo noriu pasakyti, kad pirmykščių žmonių sąmonė buvo visai kitokia. Apie tai reikai daug ir, ko gero, atskirai kalbėti.
        Antras netikslumas, mažesnis, yra tas, kad atskaitos tašku laikoma krikščioniškojo D-vo samprata, prie kurios kūrimo vėlgi daugiausia prisidėjo šiuolaikiniam mąstymui būdinga sąmonė.
        Andrew Langas atkreipė dėmesį, kad įvairių tautų archajinėse kultūrose yra sutinkamas Aukščiausiojo D-vo įvaizdis. Ir kuo tauta senesnė, tuo jis ryškesnis.
        Wilhelmo Šmidto samprata – Urkultur, Pirmykštė kultūra:
        „Yra žinoma kuriozinių atvejų, kai etnografų gerai ištyrinėtose gentyse, kur rasta magiškų tikėjimų, misionieriai aptiko Aukščiausios Būtybės (AB) sąvoką, tiek savaime suprantamą čiabuviams, kad net nerasta reikalo jos pavadinti“.
        Tai ne kuriozas ir ne atsitiktinumas. Taip iš tiesų turėjo būti tikrajame arba pirminiame pramonoteizme, nes AB negali turėti vardo.
        AB vardo atsiradimas yra susijęs su žmonių sąmonės pasikeitimais ir politeizacija. Politeizacija – tai Vieningos Grynosios (žmogaus pojūčiams neapčiuopiamos) D-vybės (iš kurios kyla visa arba, Kuri kuria pasaulį) skaidymasis žmogaus sąmonėje.
        Tose kultūrose kur AB jau turi vardą, galima sakyti, kad jose pramonoteizmas jau virto henoteizmu.
        Kai kalbame apie D-vo vardus ir apskritai apie vardus, pamirštame iki šiol Lietuvoje išlikusius vardininkus ir varduotojus, kurie dabar vadinami kalbėtojais, užkalbėtojais, vienu žodžiu tuos, kurie operuoja vardais, kalba. Įsigilinus į įvardijimo reiškinį, galima suprasti, kodėl AB nebūdavo įvardijama ir kodėl, kaip vėlesnis reiškinys, kai kuriose tautose atsirado draudimas tarti D-vo vardą. Ir ką reiškė D-vo Adomui pavestas darbas: pavadinti visus tvarinius vardais? Ir kodėl senose tradicijose vardai būdavo slepiami?

Kalba yra sąsaja (interfeisas) tarp dvasinio ir materialaus pasaulių. Kalbininkai skiria denotacinę, arba įvardinančią kalbą (lot. denotatus ‘pažymėtas’), kuri naudojama žymėjimui ir kuria operuojama pavadinimais, ir bendravimui skirtą - referencinę (‘ryšio perteikimo’) kalbą. Denotacinė kalba sudarė sąlygas tik tam tikros rūšies bendravimui ir tik tam tikros rūšies mąstymui, kurį toliau vadinsime konkrečiuoju (sinestetiniu, vieninguoju) mąstymu – kai pavadinimas yra kartu ir daikto savybė.
         Kaip kalba sieja dvasinį ir materialųjį pasaulį priklauso nuo skirtumo tarp konkretaus (apčiuopiamojo) ir abstraktaus (neapčiuopiamojo, dvasinio) mąstymo. Pirmas yra susijęs su konkrečiais denotatais (konkrečiai pavadintais dalykais, t.y. tų dalykų vardais pavadinimais), o kitas yra nuo jų atsietas ir operuoja sąvokomis. Pirmas priklausomas nuo išorės duomenų, o kitas – veikiantis vien tik viduje. 

Ką reiškia duoti vardą? Visų pirma, reikia pasakyti, kad įvardijimas iš esmės skiriasi konkrečiam ir abstrakčiam mąstymui. Abstrakčiame mąstyme, koks yra dabar, vardais švaistomės į kairę ir į dešinę. Vardo davimas konkrečiame mąstyme,visų pirma, reiškia įvardijamo objekto esmės suvokimą. Konkrečiame mąstyme vardas tampa neatsiejama įvardinto objekto savybe, o abstrakčiame mąstyme vardais operuojame atsietai nuo jų objektų. 
         Todėl senose, pirmykštėse kultūrose savaime netardavo D-vo vardo. Kai bėgant laikui ir keičiantis sąmonei, savaiminė D-vo vardo netarimo pajauta nusilpo, D-vo vardo tarimas buvo smerkiamas ir netgi baudžiamas. Negalima tarti tokio vardo, kuriuo įvardijamas objektas nėra niekaip suvokiamas ar išreiškiamas. Anų laikų, t.y. konkretaus mąstymo žmonėms ištarti tokį nieko nežymintį vardą būdavo sunku ar net neįmanoma. Senoviniai žodžiai buvo daugiaprasmiai ir išreikšdavo daikto esmę. O vardas D-vo, kuris apima viską, turėtų išreikšti visas jo savybes. Ar toks vardas iš viso yra įmanomas? Jei ištari D-vo vardą, tu jį sukonkretini, t.y. žinai koks Jis yra. Bet tai jau nebe D-vas kaip AB, o sakant lietuviškai – dievaitis.

Akademiniame Lietuvių kalbos žodyne (LKŽ) yra daug beveik nebevartojamų žodžių. Dalis iš jų šiuolaikiniam lietuviui ne tik negirdėti, bet ir nebesuprantami. Tarp jų yra ir tokie: vardininkas, varduotojas, vardyti, varduoti. Jų prasmę atskleidžia paaiškinamieji sakiniai:
         2. vardininkas: kas vardija, užkalba, burtininkas, žiniuonis – Burtininkai dar vadinami vardininkais, nes jie žino žodžius, vardus. Tai buvo gera vardininkė, pavardys rožę - į pranyks.
         vardyti: 4. gydyti užkalbėjimu, burti, varduoti, žavėti – Kas rožėm suserga, vis pri anos eina vardyti.
         įvardyti: 4. užburti, užkeikti – Tame kalne esanti bažnyčia įvardyta. Tyli kaip įvardytas.
         vardytojas: 2. kas vardija, buria, keri, žavėtojas – Ir ji liuob pasakas apie senovės burtininkus, žavėtojus, vardytojus, laumes, raganas.
         varduoti: Tas yr varduotojas, kas ligas varduotinai varduoja.

Aišku, kad tai žiniuoniai, burtininkai ar kerėtojai – pavadinimas rodo į jų kerėjimo slėpinį, tačiau kaip galima gydyti ar užkeikti vardinant? Ką reiškia vardinti, varduoti, kokia to vardinimo esmė?
         Viena aišku, kad tai susiję su vardais, pavadinimais, apskritai sakant, su kalba. Todėl kitas vardininkų vardas – kalbėtojai, užkalbėtojai.
         vardas: 1. pavadinimas kiekvienam tam tikros rūšies daiktui, reiškiniui, veiksmui ir pan. – Žėdnas žmogus, daiktas tur savo vardą. Paimu žoles ir sakau vardą. Daugis ligų vardų neturėjo.
         nė vardo: visai nėra – Trobų nė vardo neturiam po gaisro.

Ilgai kirbėjo mintis, kodėl savo senąją religiją, kurią mes, pamiršę jos pavadinimą, vadiname primestu ir neigiamą krūvį turinčiu vardu: pagonybė.  Slavai vadina язычество, язычник, būtent nuo žodžio ‘kalba, liežuvis’. Rusų kalboje язык tebėra daugiaprasmis žodis, reiškiantis ir liežuvį, ir kalbą, o lietuvių kalboje žodžio liežuvis atskiros prasmės jau suskilo į savarankiškus žodžius, bet seniau liežuvis reiškė ir kalbą: Šnekasi terp savęs kaži kokiuo liežuviu. Lotyniškas liežuvis.
        V. Dalio (Даль) žodyne randame: язычник – идолопоклонник, обожатель земной природы,болванов, истуканов ‘stabmeldys, gamtos, stabų garbintojas’  ir – лингвист, ученный, знающий много языков: Мециофанти был величайший язычник ‘(lingvistas, mokslininkas, žinantis daug kalbų – ) Mecofantis buvo didis kalbininkas’. Pažodžiui verčiant – ‘kalbininkas’. 
         Ar tai reiškia, kad stabmeldžiai mokėjo daug kalbų? Tikriausiai ne, bet jų santykis su kalba buvo kitoks, nes kilo iš pirmykščio sąmoningumo. Pirmykštei ar maginei sąmonei visi pasaulio reiškiniai yra gyvi bei tarpusavyje susieti matomais ir nematomais ryšiais. Sunku tai suvokti abstrakčiai mąstančiam protui. Gal šiek tiek padėtų ypatumai senovinių liaudies dainų, kurias kūrė pirmykštės sąmonės žmonės. Tų dainų melodija neatskiriama nuo žodžių. Dainõs kūrėjas vienu metu, pasakant šiuolaikiškais žodžiais, buvo ir kompozitorius, ir poetas, ir atlikėjas ir klausytojas. Tai jau minėta konkreti, sinestetinė, vienalaikė patirtis arba suvokimas.

Kalbos atsiradimo slėpinį padeda įminti Šv. Raštas. Pirmajam žmogui D-vas pavedė valdyti visus tvarinius (plg. Pr 1:26). Globai, tvarkymui, priežiūrai, būtina tvarinius pažymėti, t. y. pavadinti juos vardais. Todėl pirmasis D-vo nurodymas Adomui buvo pavadinti visus tvarinius (plg. Pr 2:19).
         Tai ką Šv. Raštas nusako vaizdine šiuolaikiniam žmogui mažai suprantama kalba, žymus JAV neurologas Normanas Gešvindas (Norman Geschwind) persako šiuolaikiškai: Kalba atsirado visai ne dėl bendravimo, – tuo tikslu ji pradėta naudoti daug vėliau, – o kaip pasaulio žymėjimo priemonė. 
         Vardo davimas yra pašaukimas būti, aiškiau sakant, pasaulio suskirstymas ir jo žymėjimas. Pavadindami bet kokį dalyką padarome jį atskirą apibrėžtą, būnantį ir valdomą. Iki tolei jis tik esti, o pavadintas pradeda būti ir juo galima manipuliuoti. Tokiu būdu žmogus kuria savo pasaulėvaizdį ir pasaulį, kuriame jis gyvena, o tas jo pasaulis priklauso nuo to, kokius dalykus ar reiškinius jis įvardija ir kaip juos įvardija! Įvardydamas jis juos pažadina žodžiu. 
         Žõdis yra kilęs nuo žãdas, žadėti →  žãdinti. 
         Žadėti → Žadėtojas.
         Žadas = kalba. Anam velnias atėmė žadą. Ko tyli kaip stulpas, ar žadas užkrito?
         Žãdinti reiškia kalbinti, kalbėti: Ir pabudavojo ten altorių Viešpačiui ir žadino vardą Viešpaties. Anam šitaip su žmonėmis bekalbant šita stovėjo jo augyvė ir jo broliai lauke, norėdami jo žadinti (Mt 12, 46). Tavo vaikelis jau didelis: kai tik žadini, jau juokias. Žadink vaiką, greičiau kalbės. Kai vaikas miegodamas juokias tai angelas jį žadina. Mane žadina ant operacijos (Krakės). [LKŽ].

Juk nepažadinto, neįvardinto dalyko ar reiškinio tiesiog nėra. Aišku, jis yra, bet jo nėra man ar ta kalba kalbančiai tautai, kurios kalboje nėra to dalyko ar reiškinio vardo. Taip sako ir senovinė išmintis, išsakyta mįslėse: Be ko niekas nebūna? (be vardo); Kas pritinka prie visko? (vardas); Kas po žeme nesupūva? (vardas).

Kalba yra pasaulio atmaina. Škotų psichiatras Iain McGilchrist sutikdamas su N. Geschwindo nuomone, patikslina: Kalba – manipuliavimo pasauliu priemonė. Manipuliavimas yra normalus ir būdingas žmogaus bruožas, tačiau jį galima panaudoti ir vienaip, ir kitaip.
         Pirmykščių žmonių mąstymas, kaip ir vaikų, buvo ne abstraktus – loginis, bet konkretus – vaizdinis. Abstrakčiam – loginiam mąstymui, kaip mes dabar mąstome, daikto vardas yra atskiras nuo paties daikto (abstrakcija – atsietinė sąvoka, kai pavadinimas, žodis atskiriamas nuo paties daikto). Abstraktus mąstymas vyksta grynai tik mūsų sąmonėje ir visai atsietas nuo pojūčių ir nuo to kas yra aplinkoje. Abstraktus mąstymas operuoja vien tik žodžiais ir todėl žodžius jis gali sudėlioti ar pakeisti, kaip jam tinka, kad tik būtų logiška. Ir tai yra tai, ką galima vadinti manipuliavimu. Tai mes nuolat patiriame ir patys taip darome, - manipuliuojame dažnai net nesuvokdami ir pamiršdami, kad logika yra melo tarnaitė (Vydūnas). Jei logiška, tai ir teisinga, – taip įprasta manyti, tačiau toli gražu ne visada. Jei išeities duomenys yra klaidingi, tai kad ir labai teisingai logiškai mąstysime, atsakymas visada bus klaidingas. Prisiminkime Antikos laikų Zenono paradoksą apie Achilo ir vėžlio lenktynes.

Visai kitaip yra kai mąstymas konkretus. Vaikai bene geriausiai gali iliustruoti konkretų mąstymą, taipogi ir vardo suteikimo procedūrą mąstant konkrečiai.
         Vaikai, kurie labai pagreitintai pereina visas žmonijos raidos pakopas, iš pradžių mąsto konkrečiai ir vaizdiniai. Prisiminkime kaip vaikas mokosi pažinti pasaulį. Susidūręs su nauju daiktu, vaikas pirmiausiai jį ištyrinėja visomis juslėmis: liečia, uosto, ragauja, klauso ir tik po to klausia: Kas čia?Jam pasako vardą, o jei nepasako, jis pats bando jį pavadinti. Ir vaiko smegenyse daikto vardas įsirašo kartu su daikto forma, skoniu, kvapu ar kitais jo požymiais, kuriuos jis atrado. Daikto vardas vaiko smegenyse tampa daikto savybe ir yra nuo jo neatskiriamas.
         O tikrovę kuria smegenys iš tų duomenų ir savybių, kurios jose yra įrašytos. Todėl keičiant vardą, kuris yra viena iš daikto savybių, keičiasi ir pats daiktas, keičiasi tikrovė. Čia ir slypi įvardinimo galia, tačiau tik tuo atveju, kai mąstymas yra konkretus, t.y. kai vardas yra neatskiriama daikto savybė.
         Abstraktus mąstymas lengvai gali keisti pavadinimus, o konkretus – ne. Daikto vardas yra būtent toks, nes jis atitinka dalyko savybes. Prisiminkime, ar nekilo vaikystėje klausimų, kodėl vienas ar kitas daiktas yra vadinamas tam tikru vardu. Tai patvirtina ir tyrimai, atlikti su smegenų pusrutuliais. Kai žmogui yra išjungtas dešinysis pusrutulis ir jis mąsto tik kairiuoju pusrutuliu, kuris atsakingas už abstrakčiąją logiką, į klausimą, ar galima, pavyzdžiui, duoną pavadinti kitu vardu, jis atsako, taip, tik bus nepatogu. O kai yra išjungtas kairysis pusrutulis, į tą patį klausimą tiriamasis atsako, ne jokiu būdu, duona yra tik duona.
         Skirtumas tarp konkretaus ir abstraktaus-loginio mąstymų yra didžiulis. Konkrečiam mąstymui vardai yra tarsi šventi, jų negalima keisti, nes pakeitus vardą neišvengiamai keičiasi ir pats dalykas. Žinomas dėsnis: jei vieną daikto savybę pakeisime, keisis ir pats daiktas.

Vaikas konkrečiai mąsto tik savo gyvenimo pradžioje, o pirmykščių kultūrų žmonės taip mąstė visą savo gyvenimą. Abstraktus – loginis mąstymas yra palyginti nesenas žmonijos pasiekimas. Ilgą laiką žmonės mąstė konkrečiai ir tik pamažu atsirado loginis mąstymas, kuris dabar yra vyraujantis.
         Vaikai, galima sakyti, vaikystėje visi būna vardininkai, nes jie pervardydami dalykus gali juos keisti, kaip darydavo senoviniai varduotojai. Tik vaikai to nesuvokia, bet juos galima paskatinti taip padaryti. Senovinis varduotojas tai žinojo ir atlikdavo sąmoningai.
         Vaikui viskas yra vientisa. Jis dar negali atskirti minties nuo veiksmo, daikto nuo pavadinimo. Vaikui veiksmas yra mintis ir mintis yra veiksmas. Jis veikia tik dabartyje. Jis negali sugalvoti veiksmo, kurį nuveiks ateityje, nes jo smegenyse dar nėra laiko. Žymiausias XX a. vaikų psichologas Žanas Pjažė (Jean Piaget) vaiko mąstymą pavadino stebuklingu. Stebuklingas buvo ir mūsų protėvių, kuriuos vadiname pagonimis, mąstymas.
         Kai kas dar iki šiol atsimena paprotį iš vaikų pirkti... karpas. Tiesiog nusipirkite karpą iš jo, autoritetingai ir užtikrintai pasakę, kad kai tik už ją sumokėsite, karpa netrukus nunyks. Ir nunyksta, nes vaikas mąsto konkrečiai – mintis ir veiksmas jam yra vientisa ir neperskiriama. Galima ir taip sakyti, kad vaikas tuo nuoširdžiai tiki, nes jo kritinis – abejojantis protas dar nesusiformavęs. Vaikai tų galimybių sąmoningai nesuvokia, bet nuovokūs tėvai gali vaikui padėti vardijimo galia pasinaudoti, pavyzdžiui, susižeidus vaikui, kai stipriai bėga kraujas, tėtis gali jį pamokyti: Sakykime kartu: kraujau sustok! Ir kraujas sustos.
         Kartais vaikai patys atranda šią savo psichikos savybę. Yra aprašyta kaip vienoje sanatorijoje vaikai pasveikdavo nuo diabeto. Tie vaikai turėjo tėvus, bet jie jų nelankydavo. Vaikai nuolat klausinėdavo: Kada pas mane atvažiuos tėvai? Auklėtojos nenorėdamos meluoti atsakydavo: Kai pasveiksite, nes žinojo, kad iš šios ligos nepasveikstama. O kokia mano liga, - klausia vaikai? Per daug cukraus – atsakymas. Ir vaikai, kurie labai norėjo, kad atvažiuotų tėvai, pasveiko. Ir ką jie darė? Įlipa į vonelę su vandeniu, pliuškenasi ir, kaip senovinis vardininkas, varduoja: Aš cukrus, aš cukrus. Galima sakyti, kad šie vaikai, pasveikę sveikam protui nesuvokiamu būdu, pažodžiui išpildė Jėzaus žodžius: Jei turėtumėte tikėjimą, kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: Persikelk iš čia į tenai, ir jis persikeltų (Mt 17: 20).

Suaugusieji irgi taip gali padaryti, bet tik būdami hipnozės ar narkozės būsenoje, t.y. kai išjungtas kritinis – abejojantis protas. Tačiau suaugusio atveju, kaip turi pasikeisti kūnas, pavyzdžiui, sulėtėtų ar pagreitėtų širdies plakimas, ar sustotų kraujavimas, įsako (įvardija) šalia esantis hipnotizuotojas ar gydytojas. Pvz., amerikiečių chirurgas Bernis Siglas (Bernies Siegel), kuris narkozėje esančiam ligoniui duodavo nurodymus sustabdyti kraujavimą, sulėtinti širdies plakimą ar panašiai. Kaip matyti iš išlikusių vardijimo (užkalbėjimo) tekstų, vardininkai, gydydami ligas, darydavo priešingai – pervardindavo pačią ligą ir liga virsdavo kitu reiškiniu, kaip kad darydavo minėtieji vaikai – ligą ištirpindavo vandenyje.
         Ir šiuolaikiniai medikai, to nesuvokdami, tampa vardininkais, kai duoda ligoniui maistinę tabletę ir sako, kad tai vaistai. Taip šiuolaikinis medikas, pats to nesuvokdamas tampa vardininku. Patikėjusieji pervardijimu sveiksta ir nuo maistinės tabletės. Tačiau sveiksta ne visi, o tik tie, kurie patiki. Tai vadinama placebo efektu (lot. placeo ‘patikti, norėti’). Tačiau šiuolaikinio žmogaus sąmonė yra kitokia ir medikams, kad ligonis patikėtų, tenka naudotis apgaule. Ir šiandieninis žmogus, kaip matome, gali ir tampa vardininku, tačiau jo vardijimas veikia tiktai abstrakcijas, t.y. vidines žmogaus būsenas, bet nekeičia paties įvardijamo daikto.

Šiuolaikiniai žmogaus sąmonės tyrinėtojai tuos pačius dalykus jau kitaip suvokia ir kitaip juos pavadina, rašo apie tai ištisas knygas. Tačiau tose ilgose knygose esmė lyg ir pradingsta.
         Dr. Joe Dispenza Jūs esate placebas 2016 . „Nustokite būti savimi“ , 2015. Bruce H. Lipton Tikėjimo biologija, 2011, Spontaniška evoliucija, Braden Dieviškoji matrica. Jungtis tarp laiko erdvės, stebuklų ir įsitikinimų.

Kalba nuo seno buvo vartojama kaip pasaulio keitimo, apskritai sakant, manipuliavimo priemonė. Skiriasi tik manipuliavimo metodai, jo galimybės bei pasekmės. Senovinis vardijimas, kai vyraujant konkrečiam mąstymui, vardai buvo daiktų savybės, keitė pačius daiktus, o šiuolaikinis manipuliavimas kalba, kai vyraujant abstrakčiam mąstymui, vardai yra atsieti nuo daiktų, daiktai nesikeičia, tačiau keičiasi mūsų pažiūros ir santykis su jais – į juos žiūrime kitaip ir elgiamės kitaip, trumpai sakant, keičiasi pats žmogus. Vardijimas vadinamas užkalbėjimu, magija, burtais ar kerėjimu, o šiuolaikinis manipuliavimas kalba taipogi turi daug vardų: propaganda, „smegenų plovimas“, demagogija, socialinė inžinerija, reklama, placebo efektas ar „akių dūmimas“. Tokia yra vardo galia, tačiau ji reiškimasis skirtingai, priklausomai nuo žmogaus sąmonės.
         Taip yra kol dar žmogus neprabūdęs, miegantis, tačiau kai žmogus suvokia, kad jo sąmonė yra įrankis su kuriuo jis gali valdyti save ir pasaulį, tada jis gali tapti sąmoningu vardininku. Tikrovė yra tai, ką tu padarai su pasauliu. Ir pasaulio, ir savęs keitimo pagrindinis įrankis yra vardijimas – denotacinė kalba sukurta, kaip pasaulio žymėjimo, manipuliavimo su juo priemonė. Įvardydamas reiškinius ar savo būsenas aš kuriu tikrovę, kurioje gyvenu ir atitinkamai jaučiuosi.
         Vardijimas, užkalbėjimas arba burtai veikia greitai, bet siauru mastu ir paskiriems žmonėms. O manipuliavimas kalba abstrakčiai – logiškai mąstantį žmogų veikia lėtai ir pamažu, bet prie dabartinių technologijų, kai nauji įvardijimai greitai pasklinda po visą pasaulį, jo mastai gali būti didžiuliai netgi globaliniai, o pasekmės žmonijai nenuspėjamos. Kalboje slypinčios melo ir apgaulės galimybės yra bene pačios didžiausios, nes, visų pirma, mažai kas įtaria, kad mąstant abstrakčiai, kalba yra gera manipuliavimo priemonė, o antra – pokyčiai, atsirandantys dėl manipuliavimo kalba, yra lėti ir mažai pastebimi. Tačiau per ilgesnį laiką žmonės pripranta prie laipsniškų pasikeitimų, juos priima ir keičiasi. Tokia metodika plačiai pradėta naudoti atsiradus žiniasklaidai ir ypač dabartiniame civilizuotame pasaulyje. Tai akivaizdžiai matome dabartinėje politikoje. Žr. „Kalbos magija“ http://www.alfa.lt/straipsnis/10376573/naujakalbe-arba-juodoji-kalbos-magija-i